Atostogos gali būti suvokiamos kaip savotiškas mūsų gyvenimo istorijos tekstas. Paprastai jos kupinos įvairių savitumų, originalių kultūrinių kodų, socialinių įpročių, kuriuos tereikia gebėti perskaityti ir interpretuoti. Kai kada jos pilnos banalių klišių, o kai kada priešingai – pasižymi originalumu.
Keista, jog atostogos dažniau yra apibrėžiamos ir konstruojamos per medijų kuriamus vaizdinius ir stereotipus, o ne per asmenines socialines ar kultūrines patirtis. Tai, ką mes vadiname „atostogomis“, yra skirtingų patirčių, puoselėjamų vertybių bei patiriamų galios santykių ekstraktas. Žvelgiant plačiau, atostogos išduoda kai kurias bendresnes visuomenės savijautos tendencijas.
Tai, ką mes vadiname „atostogomis“, yra skirtingų patirčių, puoselėjamų vertybių bei patiriamų galios santykių ekstraktas.
Stebint atostogų vaizdavimą žiniasklaidoje netrunki pastebėti primygtinai brukamą egzaltuotą atostogų sampratą: prabangių, romantiškų, estetiškai patrauklių, kupinų „nekasdieniškų“ nuotykių, įvairiausio vartojimo teikiamų malonumų užpildytą laikotarpį. Negali sakyti, kad tai tikrovės neatitinkantys pramanai. Veikiau priešingai – daugelio siekiamas idealas.
Pastaruoju metu visuomeninio gyvenimo komentatoriai tautiečių atostogavimo įpročių aptarimui skyrė gan nemažai dėmesio (ypač aptariant Lietuvos pajūryje dominuojančias atostogavimo tendencijas), tad stengsiuos nesikartoti.
Skirtingai nuo dominuojančių įvaizdžių, realybėje atostogos nėra vien tik džiaugsmas, linksmybės ir nesibaigiančios pramogos. Čia atsiveria ir aktualūs visuomenės sopuliai ar net žaizdos. Kalbu ne vien apie tuos atvejus, kurie neturi už ką atostogauti (ar bent jau turi žymiai mažiau nei kiti) ir kuriems belieka pavydžiu žvilgsniu stebeilyti, kaip kiti linksminasi. Turiu omenyje tai, kas slypi nukrapščius blizgantį atostogų šurmulio paviršių.
Atostogų metu lengva pastebėti ne tik labiausiai visuomenę atpalaiduojančias veiklas, bet ir daugelio vertybių populiarias interpretacijas.
Atostogų metu lengva pastebėti ne tik labiausiai visuomenę atpalaiduojančias veiklas, bet ir daugelio vertybių populiarias interpretacijas.
Ką liudija tie atvejai, kai per atostogas sau leidžiama daugiau nei paprastai? Įskaitant ir tokius bruožus kaip (ne)mandagumą, (ne)atsakomybę, (ne)tvarką ir kt. Manding rėkavimai, šūkavimai ir kitokios pastangos nepaisyti aplinkinių interesų ir demonstruoti savo tariamą žaismingumą sietini ne vien su siekiu užmaskuoti asmenybės deficitą.
Peršasi įspūdis, jog daugumos atostogautojų apibendrinantis imperatyvas galėtų būti apibūdinimas kaip siekis atsiriboti nuo tikrovės. Atostogos kaip bandymas susikurti tokią tikrovę, kuri neturėtų nieko bendra su įprasta kasdienybe, įskaitant ir kasdienes pareigas bei atsakomybes. Ką atskleidžia populiarus atostogų scenarijus, apibūdinamas lakoniška „nutrūkti nuo grandinės“ fraze?
Juk net ir labiau prakutę, atostogauti važiuojantys svetur, daugeliu atvejų tai daro vedami ne tiek noro išžvalgyti svetimą šalį, pažinti tenykštę kultūrą ir vietinį gyvenimą, kiek užsitikrinti gerą orą ir patogesnį komfortą, idant būtų galima nevaržomai išskleisti tuos pačius įpročius.
Suprantamas noras pailsėti bei pašėlti pagal individualų ir savitą scenarijų. Žmonės laisvi pasirinkti. Kita vertus – ką vis tik parodo ryški (ar net didžiulė) disproporcija tarp kasdieninio gyvenimo būdo ir atostogų įpročių? Juk siekis pasinerti į tikrovę, kuri neturėtų nieko bendra su įprasta kasdienybe, yra iškalbingas. Ar gali būti, jog daugelio kasdienė tikrovė yra tokia įkalinančiai banali, o patirtys tiek nuviliančios ir disciplinuojančios, kad žeidžia netgi atostogų vaizduotę? Ar tai neišduoda dalies piliečių kasdienėmis sąlygomis patiriamos įtampos?
Ar gali būti, jog daugelio kasdieninė tikrovė yra tokia įkalinančiai banali, o patirtys tiek nuviliančios ir disciplinuojančios, kad žeidžia netgi atostogų vaizduotę?
Nuotrūkį nuo grandinės greičiausiai reiktų paaiškinti tuo, jog bent per atostogas žmonės nori ištrūkti iš nusistovėjusios, sociologiškai tariant, – socialinės struktūros, o paprastai – kasdieninės tvarkos, kuri, panašu, daugumai turi įkalinantį poveikį.
Šiame kontekste siekis pademonstruoti galią ignoruojant ar net pažeidžiant nusistovėjusią tvarką neatrodo netikėtai. Daugelis iš galios centrų išmestų ar kitaip nugalintų žmonių kasdien marširuoja socialinės struktūros paraštėse ir dažnai patiria įtampą dėl savivertės ar individualių gebėjimų atitikti madinguosius gyvenimo būdus.
Kaip yra pastebėjęs prancūzų sociologas P.Bourdieu, žmonėms „turbūt nėra didesnės netekties, didesnio stygiaus nei tas, kurį patiria pralaimėjusieji simbolinę kovą dėl pripažinimo, dėl patekimo į socialiai pripažintą visuomeninę būtį, kitaip tariant, į žmoniją“.
Taigi, atostogos pasitarnauja kaip galimybė grįžti į visuomenę. Galima suprasti nekvestionuojamą dominuojančių atostogų scenarijų ir kitų normatyvų priėmimą, nes nualintiems ir sunkiau besiverčiantiems (ne tik ekonomiškai, bet ir kultūriškai, psichologiškai bei socialiai) piliečiams – sugebėjimas pailsėti „kaip žmonėms“ – yra bene vienintelis dalykas teikiantis džiaugsmą.
Reikalas tas, kad gausus vartojimas ir elgesys pagal dominuojančius standartus kilsteli individą į aukštesnę socialinės struktūros pakopą. Bent jau atostogų metu. Daugelis pasiduoda peršamiems įvaizdžiams ir net nebando ieškoti kitoniškų patirčių.
Gausus vartojimas ir elgesys pagal dominuojančius standartus kilsteli individą į aukštesnę socialinės struktūros pakopą. Bent jau atostogų metu.
Ar nebus taip, kad didesnė dalis vidutinės ir žemesnės grandies darbuotojų per ištisus darbo metus susvetimėja ne tik su savo darbu, bet ir vertybine sistema, kad labiau rūpinasi, kaip ištrūkti iš rutinos, o ne kaip pagerinti savo gyvenimą iš esmės.
Ar ne dėl to populiarieji atostogų scenarijai neprimena originalių kultūrinių kodų ar unikalių socialinių įpročių, o dominuojantys stereotipai nėra kvestionuojami? Ar nėra ironijos tame, jog iš pažiūros paikas atostogų leidimas iš tiesų atspindi kontrolės siekį, o desperatiškas tariamos galios demonstravimas pasitarnauja kaip savotiškas kompensacinis kasdieninio orumo ir pagarbos deprivacijos mechanizmas?
Nekeista, kad vartojimo karštinės ir intensyvios marketizacijos laikais dažnam piliečiui nėra lengva išvengti pramogiškumo bei vartotojiškumo atostogų metu. Labiau stebina, jog šalia to nekyla poreikis save praturtinti esmiškai.
Perfrazuojant žinomos amerikiečių socialinės aktyvistės Bell Hooks mintį apie paraštiškumą, galima sakyti, jog atostogų žavesys slypi ne tiek įvaizdyje, kiek buvimo bei elgsenos įpročiuose.
Atostogos tai ne vien kuriami įvaizdžiai ar (sąmoningos ar nesąmoningos) pastangos juos atkartoti. Atostogos tai patirtys, kurių mes laikomės įsikibę ne todėl, kad jos populiarios ar madingos, o todėl, kad jos skatina mus apmąstyti gyvenimo planą, tinkamai atpalaiduoja, esmiškai praturtina ir maitina mūsų gebėjimą priešintis dominuojantiems standartams.
TAIP PAT SKAITYKITE: Dainius Genys: Bambėjimo žala
Dainius Genys yra VDU sociologas
