Bandant geriau suprasti tam tikro visuomenės nusivylimo sava tėvyne aplinkybes, mėginsiu pasiūlyti politiniame diskurse beveik nesutinkamą raktažodį – draugystė. Pastarasis pasitarnauja ne tik metaforiniu lygmeniu iliustruojant piliečių ir valstybės savivoką, bet ir kaip instrumentinė sąvoka aiškinant komplikuotus tarpusavio santykius.
W.Churchillio kitados nusakyta šiuolaikinės politikos esmė ilgainiui tapo garsiu posakiu – politikoje nėra amžinų draugų nei amžinų priešų, yra amžini interesai. Nors teiginys nukreiptas į tarptautinių santykių kontekstą, jis puikiai atskleidžia ir mikro politikoje dominuojančias elgsenos formas. Posakis iliustruoja gana pragmatišką politikos sampratą, kurios esmė – partnerystė įmanoma tik esant abipusiai naudai. Sykiu eliminuojant tokias savybes kaip įsipareigojimas, atjauta, pasiaukojimas.
Ar šiandien dar kas begalvoja, kad yra savo valstybės ir visų bendrapiliečių draugas?
Tarpstant tokiai sampratai, neatrodo keista, kad visuomenės santykis su valstybe yra trūkinėjantis. Net jei jį ir bandoma kurti, tai daroma gana primityviai. Na, pavyzdžiui, iš piliečių pusės – pakelkit algas/pensijas, pagerinkit socialines garantijas, apsaugokit nuo priešų; iš valstybės pusės – ateikit balsuoti, mokėkit mokesčius, būkit supratingi patriotai ir kentėkit.
Didžiausia nūdienos problema – alternatyvos neturėjimas. Neturime pamato, ant kurio galėtume statyti kitokius vaizdinius. Bėda, jog neturime draugystės diskurso. Romantinio įsivaizdavimo, kai valstybė yra piliečio draugu ir kai pilietis yra valstybės draugas. Draugystės samprata nebeįsispraudžia nei į politinį diskursą, nei į piliečių ir valstybės santykius. Ar šiandien dar kas begalvoja, kad yra savo valstybės ir visų bendrapiliečių draugas?
Nepriklausomybės atkūrimą nesunku pasakoti kaip istorinį visuomenės draugystės ir bičiulystės pavyzdį. Kaip mutavo lietuvių draugystė per pastaruosius dešimtmečius? Kiek draugystės liko šiandieninėje Lietuvoje? Ar neatrodo, kad šiandien dominuoja tokia valstybės ir piliečių „draugystės“ forma, kuri suprojektuoja lūkesčius ir pareigas vieni kitų atžvilgiu, bet visiškai atkabina nuo individualaus indėlio ir atsakomybės?
Kiek liko kalbėjimo apie valstybės bei piliečių kuriamas galimybes vieni kitų atžvilgiu? Ar beliko viešų pavyzdžių, kuomet draugystė įkvėpė kažkokiam svarbiam viešam veiksmui? Turiu galvoje ne išimtis, patvirtinančias teiginį, bet sisteminį reiškinį. Kaip draugiškumo santykis atsiliepia viešam veiksmui, politikos darymui? Daugeliu atveju atmintin šauna neigiami korupcijos, oportunizmo ir protekcionizmo pavyzdžiai, tiesa?
Draugystė paprastai reiškia ne tik panašų požiūrį į konkretų klausimą, bet ir panašias vertybes. Jei nėra draugystės, nėra ir supratimo, pasiaukojimo. Valstybė nebėra pilietiškos valios ir piliečių laisvės išraiška, nes neliko įsiklausymo į vieni kitų rūpesčius, nėra dėmesio, empatijos. Ką darome, jei santykiai pašlijo, bet draugystė išliko svarbiau už interesą? Ieškome progų santykiams pagerinti. Kada valstybė ieškojo tokios progos? Ir kada ieškojome mes patys? Kuris politikas kalba apie problemas? Visi. O kuris prisiima dalį skriaudos?
Tiesiog valstybės vardu atsiprašyti piliečių už sisteminius reiškinius: už korupcijos skandalus, už dešimtmečius nesprendžiamas problemas.
Ką darome, kai įžeidžiam draugą? Atsiprašome. Ar kada girdėjome kurio nors aukštesnio rango pareigūno atsiprašymą prieš visuomenę dėl įvykusių nesusipratimų, skriaudų visuomenei, kurios nebūtinai susijusios su juo pačiu? Tiesiog valstybės vardu atsiprašyti piliečių už sisteminius reiškinius: už korupcijos skandalus, už dešimtmečius nesprendžiamas problemas. To nėra, nes atsiprašymas šiandien kažkodėl suprantamas kaip nusikaltimo pripažinimas. Tuo tarpu draugystės diskurse viso to prasmė visai kitokia.
Kas yra draugystė ir kodėl ji svarbi bendrapiliečių ir valstybės santykyje? Kaip draugystė gali pasitarnauti valstybės ir visuomenės suartėjime?
Sena kinų patarlė draugystę interpretuoja kaip moralinio veidrodžio turėjimą. Pažvelgęs į draugą gali matyti save. V.Kavolis, kalbėdamas apie draugystę, išryškino svarbią savęs koregavimo funkciją. Gyvenimas draugijoje suteikia savęs koregavimo galimybę. Draugystė gali prisidėti prie tavo tobulėjimo, brandumo, kilnumo. Tave koreguoja draugai. Na, pavyzdžiui, yra dalykų, kurių draugų kompanijoje niekada neleistum, kaip antai, įžeisti, sumenkinti, išnaudoti. Ir priešingai, gera draugija skatina augti, tobulėti, būti atidesniam.
Ar valstybė šiandien yra tokia erdvė, kuri skatintų savęs koregavimo galimybę? Bestudijuojanti, besimokanti erdvė, kurioje kiekvienas narys gali save koreguoti? Žmonės gali būti netobuli. Galiausiai gali klysti ir vadovai bei lyderiai. Bet jei yra erdvė, kuri ne tik išryškina klaidas, bet ir suteikia korekcijos galimybes, daug kas keičiasi. Kalbu ne apie atsakomybės išvengimą už padarytus nusižengimus (būtent tokia samprata liudija minimos erdvės trūkumą ir negatyvią jos interpretaciją), bet galimybę prisipažinti klydus, susivokti, pakoreguoti vertybinį kompasą ir daryti viską vardan klaidos atitaisymo.
Kiek aptinkame supratimo, jog politikai ir valstybės tarnautojai atstovauja savo bičiuliams, bendriems tėvynės draugams? Ir kiek suprantame, jog mūsų pretenzijos ir reikalavimai valstybės atžvilgiu liečia mus pačius ir kitus bendrapiliečius? Ar nesikeistų elgesys, jei vyrautų suvokimas, kad nusidėjai ne beasmenei sistemai ar šaltam įstatymui, bet savo bičiuliams, valstybės piliečiams ir draugams?
Galima atrasti daugybę indikatorių ir metaforų, liudijančių sutrūkinėjusią piliečių ir valstybės draugystę. Bet gal verta pasvajoti apie kitokią draugystės sampratą, ne tokį bejausmę ar nuasmenintą administracinio aparato ir piliečio santykį, bet pagarba ir supratimu paremtą visuomenės bičiulystę, valstybę – kaip bendrapiliečių draugystės projektą?
Dainius Genys yra VDU sociologas
TAIP PAT SKAITYKITE: Dainius Genys: Iki pareikalavimo
