Kalbama ne apie utopinį įsivaizdavimą, jog greitu metu pasivysim (o gal ir aplenksim) skandinavus. Bet apie daugmaž realistinį lūkestį kilstelti viešųjų reikalų administravimą į kokybiškesnį lygmenį.
Paprastai kalbant, užtikrinti vertybėmis ir aiškiais principais grįstą valstybės valdymą. Omenyje turiu ne konkrečią, „teisingomis“ vertybėmis ir nuostatomis paremtą ideologiją, bet veikiau mechanizmą, kuriuo remiantis pliuralistinėje demokratijoje būtų galima derinti nesibaigiančius nuomonių, interesų, skonių ir t.t. skirtumus.
Kažin ar kas pajėgtų suskaičiuoti, kiek būta bandymų spręsti šią situaciją. Ir biurokratijos saulėlydžio politika, ir priešingai – naujų pareigybių (viešajam interesui užtikrinti) bei tarnautojų armijos didinimas, ir individualios atsakomybės priskyrimas (kaltųjų medžioklė), ir individualios atsakomybės prisiėmimas (gelbėtojo tipas), ir t.t.
Kiek būta bandymų eiti į didžiąją politiką iš verslo, mokslo, meno, šou verslo ir t.t. sričių, o rezultatas, švelniai tariant, išlikdavo panašus kaip ir iki ketinimų. Beveik paranojiškai skamba mintis, kad vos tik susiduriama su visuomeninių reikalų tvarkymu, lietuviui kažkas atsitinka. Dingsta ir talentas, ir potencialas, neretai ir moralė. Tačiau suveši nemokšiškumas, neūkiškumas, o kartais net žioplumas ar tiesiog cinizmas.
Vos tik susiduriama su visuomeninių reikalų tvarkymu, lietuviui kažkas atsitinka. Dingsta ir talentas, ir potencialas, neretai ir moralė.
Esame pripratę, jog rinkimus laimėjusių politinių jėgų pokytis netrukus reiškia stiprią personalo kaitą administracijos korpuse. Viena vertus, lyg ir gali suprasti, jog naujoji valdžia ieško žmonių, jų manymu, gebančių geriausiai įgyvendinti jų atstovaujamą politiką, tad šiam tikslui siekiama mobilizuoti visus įmanomus resursus. Kita vertus, tai apnuogina seną tiesą, jog gyvename ne strateginių, bet partinių (nuo rinkimų iki rinkimų) interesų laikmetyje.
Neretai tokie pasikeitimai kartu reiškia laimėjusiųjų plano stūmimą visomis jėgomis. Tarsi laimėti rinkimai neutralizuoja kitas tiesas, tarsi išnyksta kitokia nuomonė ir pasaulėžiūra. Tas noras kliautis turima galia ir bet kokia kaina įgyvendinti vienos tiesos politiką. Tarsi tai vienintelis kelias valstybės valdymo efektyvumui užtikrinti ir vienintelis būdas saviems rinkėjams pademonstruoti heroizmą. Bet ar pliuralistinėje demokratijoje įmanoma vienintelė tiesa? Nereikia būti sociologu, jog tuo smarkiai suabejotum. Sovietai kūrė vienos tiesos visuomenę... Kiek išteklių tam buvo sutelkta, kiek pastangų ir kančių įdėta, o koks rezultatas?
Demokratijos esmė – ne vienos tiesos įgalinimas, bet skirtingų interesų suderinamumas. Vienos tiesos politikos atžvilgiu alternatyvos ne tik neišnyksta, bet ir sustiprėja.
Konflikto teorija teigia, jog konfliktai visuomenėje yra neišvengiama ir natūrali būsena, tačiau konfliktų funkcionalumas susijęs su tolerancija bei konfliktų institucionalizavimu.
Vienos tiesos politika gali pasirodyti sunkiau suprantama didmiesčiuose. Tačiau itin pragaištingai ji nušvinta mažesniuose miesteliuose, kuomet valdžia priklauso partiniams klanams.
Jei tolerancijos trūksta iš valdžios, verslo ar pilietinės visuomenės vieni kitų atžvilgiu (pavyzdžiui, valdžia netoleruoja piliečių priekaištų dėl vykdomos reformos; verslininkai netoleruoja pilietinio protesto dėl naujo fabriko statybų; piliečiai netoleruoja verslininkų ambicijų daryti verslą išnaudojant visuomenines erdves; piliečiai netoleruoja valdžios neskaidrios politikos ir t.t.), konflikto objektu tampa ne konkretus nesutarimo klausimas, bet nesutarimas dėl pačių oponentų vaidmens bei funkcijų.
Nesant atvirai galimybei formuotis ir vykti konfliktams, priklausydami nuo vienos tiesos, kartu priklausome ir nuo kažkieno malonės. Neturėdami galimybės reikšti savo nuomonę ir atstovauti savo interesams pagal nustatytą tvarką, neišvengiamai būsime apriboti ir nepatenkinti valdžia.
Vienos tiesos politika gali pasirodyti sunkiau suprantama didmiesčiuose. Tačiau itin pragaištingai ji nušvinta mažesniuose miesteliuose, kuomet valdžia priklauso partiniams klanams, o nuomonės alternatyvos disciplinuojamos psichologiniu smurtu.
Prieš porą metų, svarstydamas apie biurokratijos efektyvumą, kėliau klausimą „ar tik biurokratai blogi?“ ir mėginau parodyti, jog prastas visuomeninių reikalų tvarkymas nėra vien tik blogo valdžios darbo indikatorius ar konkrečių asmenybių problema. Deja, tai labiau visos visuomenės problema nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jei visas biurokratijos aparatas sukalibruotas vienos tiesos įgyvendinimui, visai nestebina, kai visuomenė pastarųjų atžvilgiu tiki, kad „maža prasmės kreiptis į tarnautojus, nes iš tikrųjų jiems nerūpi eilinio žmogaus problemos”.
Tokiu atveju atskiriami ne tik kitaminčiai, bet ir piliečiai vis mažiau prileidžiami prie svarbių sprendimų priėmimo. Viena vertus, valdžia tarsi imasi iniciatyvos atstovauti viešajam interesui ir puoselėti visuomenę. Tačiau kai kažkam iš vienos tiesos politikos atstovų atsitinka kažkas panašaus, ką matome liberalų krizės atveju, susvyruoja ne tik asmens įvaizdis, bet visa sistema. Net ir tie politikai, kurie nepapuola į valdančiųjų gretas (bet labai to siekia), priversti gūžčioti pečiais, nes nėra realių politinės sistemos pasitikėjimą stiprinančių alternatyvų.
Kita vertus, vienos tiesos politikos įgyvendinimas tarsi nuima atsakomybę nuo piliečių. Valdžia vadovaujasi samprata – mes žinome, ko jums reikia ir stengiamės elgtis atitinkamai. Tačiau realiai, piliečiai įstumiami į komplikuotą situaciją: jie skatinami be išlygų pasitikėti politine sistema, kuri nuolat buksuoja ir griauna visuomenės pasitikėjimą.
Ką reiškia būti piliečiu be alternatyvos dominuojančiai politinei sistemai? Pilietiškumas suvaržomas iki negatyviosios sampratos.
Piliečiams perėjus prie protesto politikos (kuomet balsavimu baudžiami valdantieji) arba apskritai atsitraukus nuo politikos, jiems priekaištaujama dėl nepilietiškumo. Reikalas tas, kad vienos tiesos politika redukuoja pilietiškumo sampratą. Juk ką reiškia būti piliečiu be alternatyvos dominuojančiai politinei sistemai? Pilietiškumas suvaržomas iki negatyviosios sampratos.
Tarsi tai vien nusivylimo ir nesibaigiančio protesto prieš valdžią veikla. Nebelieka pozityviosios sampratos galimybės, kuomet pilietiškumas suprantamas kaip įvairiausių alternatyvų dauginimas ir kūrybiškumo raiška.
Plačiau apie visuomenės požiūrio į valstybės valdymą skirtumus pakalbėsiu kitą kartą. Reziumuojant, norisi paminėti elementarią tiesą: demokratijos esmė yra ne vienos tiesos įgalinimas, bet skirtingų interesų suderinamumas.
Esminis klausimas, į kurį reikia atsakyti kiekvienam, yra paprastas – ar mes norime, jog sprendimai mums būtų parenkami (valdžios vykdoma vienos tiesos politika), ar vis tik labiau linkstame rinktis patys (realios savivaldos galimybė)?
Dainius Genys yra VDU sociologas
TAIP PAT SKAITYKITE: Dainius Genys: O kas dabar? Trys (ne)liberalios reakcijos
