Tai buvo luominė demokratija, o ne kai kuriose Vakarų valstybėse revoliucijų keliu pradėta diegti visuotinės lygybės idėja. Ta luominė demokratija pradėjo rastis bajorų išsikovotų ir jiems teikiamų privilegijų pagrindu.
Gegužės 3-iosios Konstitucija taip pat ne naikino, o konsolidavo ir plėtė luominę demokratiją. Žinoma, lyginant su Rytų despotijomis, ir tokia sistema atrodė neįtikėtinai pažangi. Tačiau ji taip pat atrodė pakankamai atsilikusi lyginant su to paties laikotarpio JAV ar Prancūzijos konstitucijose atspindėtais demokratijos pasiekimais.
Seimo nario statusas neturi tapti bajoriškąsias primenančių antikonstitucinių privilegijų šaltiniu
Nebūtinai rimtai tai galima prisiminti stebint nūdienos Lietuvos parlamento aktualijas, kuriose kartais prasiveržia bajoriškosios demokratijos grimasos.
Niekas neneigia nei ypatingo konstitucinio Seimo narių, kaip Tautos atstovų (pabrėžiu, kad būtent Seimo nariai, o ne prezidentas pagal Konstituciją yra Tautos atstovai), vaidmens ir iš jo kylančio išskirtinio konstitucinio Seimo narių statuso.
Tačiau toks statusas turi būti grindžiamas būtinybe tinkamai ir sąžiningai vykdyti Tautos atstovo pareigas, o ne tapti bajoriškąsias primenančių antikonstitucinių privilegijų šaltiniu, kai vien buvimas Seimo nariu savaime laikomas gėrybe, teikiančia nepelnytas pirmenybes bendrapiliečių atžvilgiu.
Konstitucinis Teismas dar 2004 m. liepos 1 d. nutarime yra pažymėjęs, kad parlamentinės veiklos garantijų sistema yra skirta visavertiškai vykdyti Tautos atstovų konstitucinę priedermę, o ne nustatyti konstituciškai nepateisinamas privilegijas dėl socialinės padėties.
Konstitucija yra piliečių lygybės, o ne privilegijų aktas, – toks svarbiausias skirtumas nuo luominės bajoriškosios demokratijos sampratos.
Kokias gi šiuolaikinio parlamentarizmo grimasas, ironiškai nukeliančias mus kelis šimtus metų atgal, turiu omenyje? Pirmiausia, neseną įvykį – 2021 m. rugsėjo 23 d. Seimas didžiule balsų dauguma eilinį kartą atsisakė svarstyti Seimo narių darbo sąlygas turinčio reguliuoti įstatymo (Seimo narių teisių, pareigų ir veiklos garantijų įstatymo) projektą, kuris bent iš dalies turėjo įgyvendinti konstitucinius reikalavimus, atskleistus Konstitucinio Teismo nutarimuose.
Toks atsisakymas paklusti Konstitucijai jau yra ne vienos, o kone penkių Seimo kadencijų, taigi sisteminė, problema, kuriai spręsti jau nebeturi reikšmės, kas kokioje kadencijoje yra parlamentinėje daugumoje ar mažumoje. Galima matyti nuolatinę pakankamai monolitinę, taigi savotiškai ir luominę, savo išsikovotų privilegijų gynybą nepriklausomai nuo politinių pažiūrų ar kitų nuostatų.
Vienas seniausių šioje srityje neįgyvendintų Konstitucinio Teismo nutarimų yra minėtasis 2004 m. liepos 1 d. nutarimas (taigi jo nepaisoma jau septyniolika metų!), kurį galima vadinti nutarimu dėl Seimo narių atostogų. Jo esmė – įstatymu būtina sureguliuoti Seimo narių kasmetines mokamas atostogas, kurios yra konstitucinė garantija visiems dirbantiesiems.
Žinoma, galima ilgai ginčytis, kiek toks reikalavimas galimas įgyvendinti atsižvelgiant į Seimo nario, kaip politiko, veiklos specifiką, kuri iš tikrųjų nepripažįsta griežto darbo ir poilsio laiko atribojimo. Tačiau kai kurių politikų, pavyzdžiui, Vyriausybės narių, kasmetinės mokamos atostogos vis dėlto yra reglamentuotos ir tapo realiai taikoma konstitucine garantija. Tad net ir praktiniu požiūriu nėra aišku, kodėl Seimo nariai čia turėtų būti išskirtiniai.
Kaip ten bebūtų, būtinybė įstatymu sureguliuoti Seimo narių kasmetines mokamas atostogas pirmiausia aiškinama siekiu, kad nebūtų prielaidų laiką tarp Seimo sesijų konstituciškai nepagrįstai traktuoti kaip laiką, prilygstantį Seimo narių atostogoms ar kitokiam poilsiui.
O tokias prielaidas iš tikrųjų sudaro esamas Seimo narių atostogų teisinio reguliavimo vakuumas, kai pakankamai ilgi laikotarpiai tarp Seimo sesijų (kasmet nuo liepos 1 d. iki rugsėjo 9 d. ir nuo gruodžio 24 d. iki kitų metų kovo 9 d.) – beveik penki mėnesiai per metus (!) –iš esmės tampa Seimo narių visiškos diskrecijos pasirinkti, kiek dirbti, o kiek ilsėtis, laikotarpiu.
Kokia gi daugiau socialinė grupė mokesčių mokėtojų sąskaita gali sau leisti tokį prabangų ir žmogui palankų darbo ir poilsio laiko derinimo modelį.
Jokio reglamentavimo nebuvimas lemia ir tai, kad tokiu laikotarpiu sušaukus neeilinę sesiją ar Seimo komitetų posėdžius kai kurie Seimo nariai taip ir lieka užsienio kurortuose, suprantama, motyvuodami tokį pasirinkimą išankstiniais kelionių planais (juk kai formaliai nėra nustatyta atostogų laiko, tai logiška būtent laikotarpiu tarp Seimo eilinių sesijų planuoti poilsį ir keliones).
Matyt, tik retorinis yra klausimas, kokia gi daugiau socialinė grupė mokesčių mokėtojų sąskaita gali sau leisti tokį prabangų ir žmogui palankų darbo ir poilsio laiko derinimo modelį. Nebent pažengę verslininkai, bet jie valstybės pinigais neišlaikomi.
Tiek ilgai laiko nerandant atostogų klausimo sprendimo, paskutiniajame Seimui pateiktame įstatymo projekte šis klausimas net nebuvo įtrauktas. Tačiau projekte buvo siūloma spręsti susijusį klausimą – pinigines sankcijas (atlyginimo mažinimą po 5 proc. už praleistą posėdį) už nedalyvavimą be pateisinamų priežasčių Seimo ir jo komitetų (bei kitų struktūrinių padalinių), kurių nariu atitinkamas Seimo narys yra, posėdžiuose.
Suprantama, „atostogos“ tokių posėdžių metu priskirtinos nepateisinamoms nedalyvavimo Seimo darbe priežastims. Kaip bebūtų aiškinama įstatymo projektui nepritarusių Seimo narių, vis dėlto dalyvavimas Seimo ir jo komitetų posėdžiuose yra svarbiausia Seimo nario veiklos forma, nes būtent tokiuose posėdžiuose svarstomi įstatymų ir kitų Seimo aktų projektai ir jie priimami asmeniškai balsuojant Seimo nariams.
Turime privilegijuotą luomą, kurie, kitaip nei jų bendrapiliečiai, gali gauti atlyginimą nedirbdami ir net nesirodydami darbe.
Pareiga diferencijuoti Seimo ir jo struktūrinių padalinių posėdžių nelankymo finansinius padarinius buvo atskleista Konstitucinio Teismo 2016 m. spalio 5 d. (taigi jau penkerius metus neįgyvendinamame!) nutarime, kuriame taip pat pabrėžta, jog Seimo nario atlyginimo mokėjimas iš valstybės biudžeto lėšų Seimo nariui, be pateisinamų priežasčių nelankančiam Seimo ar jo struktūrinių padalinių posėdžių, vertintinas kaip konstituciškai nepateisinama privilegija.
Taigi ironiškai galima sakyti, kad turime privilegijuotą luomą, kurie, kitaip nei jų bendrapiliečiai, gali gauti atlyginimą nedirbdami ir net nesirodydami darbe.
Galiausiai viena naujausių šio luomo privilegijų yra galimybė lankytis Seime ir posėdžiauti jame be galimybių paso. Ribojant galimybes patekti į patalpas apsisprendusiems nesivakcinuoti asmenims, įskaitant draudimą galimybių paso neturintiems darbuotojams patekti į Seimą, Seimo nariai iki šiol yra „bajoriškoji“ asmenų kategorija, kuriai toks apribojimas netaikomas, t. y. Seime jie gali atvirai ignoruoti kone visus su galimybių pasu ir kitais pandeminiais ribojimais susijusius reikalavimus.
Kalbos apie būtinybę keisti Seimo statutą, kad Seimo nariai nebūtų išskirtiniai Seimo darbuotojų ar kitų bendrapiliečių atžvilgiu, panašu, taip ir liks tik kalbomis. Tokią „laisvę“ mėginama pagrįsti Seimo nario neliečiamybe bei laisvu mandatu, kitaip tariant, tikrai „bajorišku“ savo statuso supratimu ignoruojant konstitucinę Seimo nario neliečiamybės ir Tautos atstovo mandato sampratą.
Tuo tarpu pagal Konstituciją nei Seimo nario neliečiamybė, nei jo mandatas nesuteikia teisės nepaisyti Konstitucijos, be kita ko, konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo, savo nuožiūra pasirinkti, kokius įstatymus ir poįstatyminiais aktais nustatytus pandemijos kontrolės reikalavimus vykdyti.
Pagal Konstituciją Seimo nariui, kaip ir bet kuriam kitam piliečiui, taikytini tokie patys šių teisės aktų, įskaitant Vyriausybės nutarimus ir ministrų įsakymus, reikalavimai, ir Seimo nario statusas savaime nesuteikia pagrindo asmeniui būti aukščiau vykdomosios valdžios aktų.
Seimo nario neliečiamybė tėra garantija be Seimo sutikimo nebūti patrauktam baudžiamojon atsakomybėn, suimtam ar sulaikytam, tačiau tai nėra garantija nepaisant jokių saugumo reikalavimų dalyvauti Seimo posėdžiuose ir kelti pavojų kitiems; Seimo nario mandatas taip pat nesuteikia tokios „laisvės“ nepaisyti Seimo posėdžių ir kitų Seimo veiklos taisyklių. Kitaip tektų apskritai abejoti galimybe šalinti iš Seimo posėdžių atitinkamas Seimo statuto taisykles šiurkščiai pažeidžiančius Seimo narius.
Beje, esamas antikonstitucinis išskirtinis Seimo narių statusas pandemijos kontrolės kontekste, tikėtina, neskatina ir kai kurių bendrapiliečių būti sąmoningais, vakcinuotis ir paisyti pandemijos kontrolės reikalavimų bei rekomendacijų.
Teisybės dėlei reikėtų pastebėti, kad ne viskas „bajoriška“ Seimo narių darbe. Visiškai nebajoriškai atrodo eilinio Seimo nario atlyginimas, kuris vargiai siekia porą tūkstančių eurų į rankas.
Vargu ar sąžiningai dirbantis Seimo narys gali būti motyvuotas vykdyti Tautos atstovo pareigas, kai paprastas santechnikas ar elektrikas gali uždirbti gerokai daugiau neturėdamas visiškai jokios atsakomybės už valstybės reikalus.
Kaip ir kai kurių kitų viešojo sektoriaus darbuotojų, Seimo narių atlyginimas yra spręstina problema, tačiau tik mainais į minėtų „gyvulių ūkio“ elementų, leidžiančių kone laisvai atostogauti, eliminavimą.
Padorus atlyginimas už lygių sau (o ne preziumuojamų žemesniais) piliečių atstovavimą turbūt savaime išspręstų kai kurias kitas Seimo narių veiklos sąlygų problemas. Pavyzdžiui, galėtų savaime atkristi viešbučio Seimo nariams poreikis, kuris iš pažiūros lyg ir primintų „bajoriškąją“, bet savo tikruoju turiniu yra panašesnis į vidutinio lygmens sovietinės nomenklatūros privilegiją.
Profesorius Dainius Žalimas yra VDU Teisės fakulteto dekanas, buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas
