Manyčiau, kad tokia masinio užsieniečių antplūdžio per Lietuvos sieną akcija buvo neišvengiama, nes buvo sunku tikėtis, kad spjovęs net į savo „konstituciją“ Baltarusijos režimas kažkodėl turėtų laikytis savo tarptautinių įsipareigojimų Lietuvos atžvilgiu saugodamas savo sienas. Tad dėl to kaltinti pačios Lietuvos, nes jos užsienio politika yra tariamai pernelyg aktyvi, nėra jokio pagrindo.
Akivaizdu, kad Lietuva, kaip ir kitos Europos šalys, negalėjo pripažinti Baltarusijos prezidento „rinkimų“ legitimumo, tad negali ir neteikti paramos Baltarusijos pilietinei visuomenei, siekiančiai naujų rinkimų ir demokratijos šalyje atkūrimo. Taip pat akivaizdu, kad būsima demokratinė Baltarusija yra esminė prielaida Lietuvos nacionaliniam saugumui užtikrinti ir šiam tikslui nėra jokios ilgalaikės alternatyvos.
Tačiau greitos sėkmės siekiant šio tikslo niekas negali garantuoti, kaip ir niekas negali tikėtis, jog Baltarusijos režimas nesiims tokių keršto akcijų, kokių susilaukiame šiandien. Tad svarbu solidžiai ir tinkamai tokiems iššūkiams pasirengti ir juos atremti, o ne naiviai tikėtis jų išvengti.
Būtent apie tai ir norėjau. Ar tikrai mūsų atsakas visais atžvilgiais atrodo solidžiai ir tinkamai? Pirmiausia apie vartojamą terminiją. Jau įprasta tapo girdėti apie „agresiją (karą)“, „hibridinę agresiją (hibridinį karą)“, tokios „agresijos (karo)“ dalyvius (vos ne kombatantus), kaip yra pavadinami Lietuvos sieną neteisėtai kirtę užsieniečiai. Tai tariamai leidžia visus juos preziumuoti nesant pabėgėliais ir imtis prieš juos ypatingų priemonių, net elgtis su jais ne kaip su žmonėmis, o kaip su priešo naudojamais ginklais.
Nė kiek neabejoju, kad Baltarusijos režimo veiksmai yra šiurkštus tarptautinės teisės pažeidimas. Režimas nepaiso ne tik Sutarties su Lietuva dėl geros kaimynystės ir bendradarbiavimo bei valstybės sienos režimą nustatančių dvišalių sutarčių. Jo veiksmuose galima įžvelgti ir bendrojoje tarptautinėje teisėje įtvirtinto nesikišimo principo pažeidimą, nes remiamu ir organizuotu užsieniečių siuntimu daromas prievartinio pobūdžio politinis spaudimas, kuriuo kėsinamasi į suverenias kitos valstybės (Lietuvos) teises. Tačiau vartojami agresijos ir karo terminai šiuo atveju priklauso jau ne teisinio vertinimo sričiai.
Pastangos žūtbūt šį iššūkį prilyginti ginkluotai agresijai ar karui primena nebent paniką
Vargu ar net politiniu požiūriu solidu tai, kas vyksta, vadinti agresija ar karu. Visą mėnesį Respublikos Prezidentas nerado reikalo kaip vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas kaip nors reaguoti į tariamą agresiją ar karą, ir Valstybės gynimo taryba renkasi tik šį pirmadienį, kai viskas dėl atsako į krizę, atrodo, jau yra nuspręsta Vyriausybės lygiu ir net pradėta įgyvendinti. Valstybės gynimo tarybos posėdis tokiomis aplinkybėmis atrodo tik kaip viešųjų ryšių aktas.
Ar apskritai gali būti solidu valstybei, susidūrusiai su keliais tūkstančiais neteisėtai sieną kirtusių užsieniečių, stengtis žūtbūt šį iššūkį prilyginti ginkluotai agresijai ar karui, pavyzdžiui, „žaliųjų žmogeliukų“ vykdytam Krymo ar tam tikrų Donbaso rajonų užgrobimui? Man tai primena nebent paniką ir jau tikrai niekaip nedera su drąsios šalies įvaizdžiu.
Galėčiau priminti, kad pagal tarptautinę teisę agresijos aktu laikomas būtent ginkluotas kitos valstybės užpuolimas, kurio viena iš formų yra ginkluotų gaujų ir grupių siuntimas į kitą valstybę vykdant ten karines operacijas. Akivaizdu, kad geresnio gyvenimo ieškančių užsieniečių siuntimas į Lietuvą tokiu agresijos aktu nėra.
Beje, analogiškai agresiją apibrėžia ir Lietuvos Respublikos ginkluotos gynybos ir pasipriešinimo agresijai įstatymas. Šis įstatymas įpareigoja agresijos atveju ginklu visuotinai ir besąlygiškai ginti Lietuvos Respubliką, imtis visų būtinų individualios ir kolektyvinės savigynos priemonių. Konstitucija ir įstatymai taip pat įpareigoja agresijos atveju nedelsiant priimti sprendimus dėl ginkluotos gynybos, karo padėties ir mobilizacijos, vadovaujantis Šiaurės Atlanto Sutarties 5 straipsniu gauti sąjungininkų paramą ir ja remtis. Tačiau ar tai yra siūloma ir ar tokios priemonės savaime neatrodo neadekvačios? Atrodo, atsakymas aiškus. Tad nėra ir jokio pagrindo teisiniu požiūriu kalbėti apie agresiją ar karą, agresijos ar karo dalyvius arba kombatantus.
Tai, žinoma, nereiškia, kad nieko nereikia imtis. Tačiau tos priemonės, kurių imamasi ar kurios siūlomos, nėra ir negali būti klasikinės karinės operacijos, o veikiau primena mėginimą itin greitai spręsti įsisenėjusias valstybės sienos apsaugos ir migracijos problemas. Pavyzdžiui, jau seniai buvo akivaizdu, kad valstybės siena su Baltarusija, kaip išorinė ES siena, turi būti gerokai labiau stebima ir saugoma. Juk jau keli dešimtmečiai, kaip Baltarusija yra valdoma sunkiai prognozuojamo diktatoriaus.
Tačiau metų metais valstybės sienos su Baltarusija kontrolės ir apsaugos stiprinimas vilkintas, gal net nuoširdžiai tikėta geru pragmatišku bendradarbiavimu su režimo pasieniečiais, tad šiai iliuzijai sugriuvus pasimetimas yra akivaizdus. Tikiuosi, nėra dar blogiau ir kad, deja, tradiciškai įtarus žvilgsnis į kariuomenės ar šaulių paramą neslepia gilesnių valstybės sienos apsaugos problemų.
Lieka tikėtis, kad konvejerinio darbo aukomis netaps tikrieji pabėgėliai
Žvilgtelėjus į siūlomas skubiai priimti teisines priemones taip pat nesusidaro joks karui artimas vaizdas. Štai siūlomose Užsieniečių teisinės padėties įstatymo pataisose siekiama viso labo įpareigoti Migracijos departamentą greičiau nagrinėti gautus prieglobsčio prašymus, tarsi operatyvesniam darbui yra būtinas įstatymas ir be jo suktis greičiau neįmanoma.
Tačiau tie, kas yra susidūrę su Migracijos departamento praktika, žino, kad šiai institucijai nėra būdingas atsakingas ir kūrybingas požiūris į darbą, o greičiau aklas paraidinis teisės aktų vykdymas. Tad suprantama, kodėl būtinas įstatymas, įpareigojantis dirbti greičiau. Lieka tikėtis, kad konvejerinio darbo aukomis netaps tikrieji pabėgėliai, kad ir Irako krikščionys ar jazidai arba Baltarusijos pilietinės visuomenės atstovai, dėl formalaus Migracijos departamento požiūrio į kuriuos jau dabar skundžiasi žmogaus teisių advokatai. Siekis pagreitinti Migracijos departamento darbą atrodo ir yra vienintelė rimtesnė suprantama atsako į masinį užsieniečių antplūdį priemonė.
Didelį nerimą turėtų kelti kai kurios siūlomos Užsieniečių teisinės padėties įstatymo nuostatos, kurios akivaizdžiai atrodo antikonstitucinės. Pirma, tai – masinis užsieniečių sulaikymas ir laikymas nustatytose laikino apgyvendinimo vietose iš esmės neribotą laiką, t. y. visą ekstremaliosios situacijos laiką. Toks masinis užsieniečių sulaikymas be individualių sprendimų galbūt būtų pateisinamas dėl nepaprastosios padėties, kurią skelbia Seimas ir kuri trunka iki 6 mėnesių (su galimybe skelbti ją iš naujo).
Pataisomis netgi pasityčiojama iš žmogaus teisės į teismą
Tačiau ekstremalioji situacija skelbiama Vyriausybės ir gali trukti neribotą laiką. Apskritai ekstremaliosios situacijos paskirtis yra mobilizuoti valstybės pajėgumus ir išteklius, o ne riboti žmogaus teises, tad ji savaime negali būti konstituciniu pagrindu masiniam, ne individualizuotam, laisvės atėmimui. Kitaip kaip nepaprastosios padėties atveju, apie ekstremaliosios situacijos metu taikomus žmogaus teisių ribojimus nereikia pranešti nei Jungtinėms Tautoms, nei Europos Tarybai. Taigi toks įstatyminis pagrindas masiniam užsieniečių sulaikymui neribotam laikui gali būti net labiau ribojantis žmogaus teises, nei būtų leistina nepaprastosios padėties metu.
Antra, siūlomomis Užsieniečių teisinės padėties įstatymo pataisomis iš esmės atimama negavusių prieglobsčio užsieniečių teisė į apeliaciją, t.y. antikonstituciškai suvaržoma asmens teisė į teisingą teismą, kuri negali būti varžoma net nepaprastosios padėties metu (beje, teisė į apeliaciją yra ne tik konstitucinis (Konstitucinio Teismo atskleistas), bet ir europinis teisės į teisingą teismą standartas).
Pataisomis netgi pasityčiojama iš žmogaus teisės į teismą nustatant, kad iki teismo bus privalu Migracijos departamento sprendimą apskųsti pačiam Migracijos departamentui tai vadinant ikiteisminiu skundo nagrinėjimu. Pakartotinį Migracijos departamento sprendimą bus galima tik vieną kartą apskųsti pirmos instancijos administraciniam teismui, kurio sprendimas bus galutinis ir neskundžiamas. Tokių, apeliacine tvarka neskundžiamų, sprendimų kategorijai priklausys, pavyzdžiui, Migracijos departamento sprendimas atsisakyti nagrinėti prašymą suteikti prieglobstį dėl to, kad, Migracijos departamento nuomone, prieglobsčio prašytojas atvyko iš saugios valstybės, taip pat sprendimas nesuteikti pabėgėlio statuso ar papildomos apsaugos, taigi esminiai prieglobsčio prašytojui sprendimai.
Kas nors gali sakyti, kad nėra ko jaudintis dėl tokio antikonstitucinio siūlomų įstatymo pataisų pobūdžio, nes jos adresuojamos užsieniečiams. Tačiau tokia logika žmogaus teisėms nedera. Juk sukūrus tokį precedentą kitą kartą juo galės būti pasinaudota antikonstituciškai varžant kitas žmogaus teises motyvuojant kitomis ypatingomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, eilinį kartą paskelbus karantiną. Apskritai siūlomos pataisos dvelkia stalininės „teisėsaugos“ standartais, kai kova su „liaudies priešais“ pateisindavo represijas prieš visus. Taip ir dabar noras kuo greičiau susidoroti su nepagrįstais prieglobsčio prašymais gali užverti kelią tai mažesnei daliai pabėgėlių, kurie prieglobsčio prašytų pagrįstai.
Galiausiai, trečia, iš siūlomų įstatymų pataisų galima suprasti, kad pagrindiniai kovotojai su neteisėta migracija yra ne kas kitas, o teisėjai. Būtent Teisėjų taryba, atrodo, siekia ciniškai pasinaudoti esama neteisėtos masinės migracijos situacija, kad galėtų prastumti skubos tvarka seniai brandinamas Teisėjų atlyginimų įstatymo nuostatas, kurios leistų teisėjams didinti atlyginimą dėl tariamai padidėjusio darbų krūvio. Kiek jis padidėjęs, galite spręsti patys: šiuo metu nagrinėjimo laukia kone 70 prieglobsčio prašytojų skundų, kurie dažnai būna pakankamai šabloniški.
Siūlomos pataisos neturi nieko bendro su kilusia neteisėtos migracijos krize, nes parengtos gerokai iki jos ir leistų didinti atlyginimą už tariamai padidėjusį darbo krūvį nepriklausomai nuo nagrinėjamų bylų pobūdžio. Tačiau svarbiausia, kad šios pataisos yra antikonstitucinės, nes prieštarauja konstituciniam teisėjų nepriklausomumo ir vienodo statuso principui (kaip jį atskleidė Konstitucinis Teismas), kurį atspindi reikalavimas mokėti vienodą atlyginimą tos pačios instancijos teismo teisėjams; atlyginimas gali būti diferencijuotas tik dėl tokių objektyvių veiksnių, kaip valstybės tarnybos stažas, administracinės pareigos teisme ar viršvalandinis darbas.
Čia gi siūloma iki 30 procentų mokėti didesnį atlyginimą už tariamai didesnio krūvio (taigi nebent su mažesniu kavos pertraukų skaičiumi) darbą, atliekamą įprasto darbo laiko metu, jei, pavyzdžiui, išaugtų tam tikrų bylų skaičius. Tokiu būdu teismų pirmininkai įgytų gerą finansinį svertą savo vadovaujamo teismo teisėjams paveikti, nes objektyviais kriterijais „padidėjusio darbo krūvio darbo metu“ paprastai neišmatuosi. O valstybė migracijos ar kitose bylose galėtų turėti iš anksto sau palankų teismą. Apskritai bendra teisėjų atlyginimų neadekvatumo problema taip sprendžiama pačiu blogiausiu būdu, kažkuo primenančiu Rytuose valdžios perkamą teisėsaugą. Padorumo siūlomose Teisėjų atlyginimų įstatymo pataisose yra mažai, ir jau tikrai nėra jokio konstitucinio pagrindo svarstyti tokias pataisas skubos tvarka.
Taigi kol kas bendras siūlomų teisinių priemonių vaizdas yra labiau primenantis institucines ambicijas savanaudiškai išsispręsti kai kurias problemas pasinaudojant susiklosčiusia situacija, kai kurių politikų naivumu ar sąmoningai pasirinkta karinga retorika. Žinoma, vaizdas gali pakisti, jeigu Lietuvos sieną neteisėtai kertančių užsieniečių skaičius vėl pradėtų radikaliai augti ir dėl to iš tikrųjų galėtų kilti tokia grėsmė visuomenės rimčiai, kuriai atremti reikėtų įvesti nepaprastąją padėtį bent jau pasienio rajonuose.
Laikini žmogaus teisių ribojimai, pavyzdžiui, užsieniečių sulaikymas ir jų priverstinis apgyvendinimas nustatytose vietose, judėjimo ribojimas pasienyje ar net visiškas valstybės sienos uždarymas su draudimu įvažiuoti į šalį, tada galėtų atrodyti kaip turinti pagrindą proporcinga priemonė. O kol kas kai kurios siūlomos įstatymų pataisos palieka atvirą klausimą, kuo gi skiriasi ekstremalios situacijos ir nepaprastosios padėties režimai ir ar ekstremalioji situacija nėra panaudojama kaip nederantis su Konstitucija nepaprastosios padėties pakaitalas.
Tačiau užduokime sau svarbiausią klausimą, ar antikonstitucinėmis priemonėmis mes tikrai įveiksime krizę ar tik supanašėsime su ją sukėlusiu diktatoriumi. Ar po to mūsų mėginimai apeliuoti į teisės viršenybę ir žmogaus teises nesukels tik nuoširdžiai ironiškos šypsenos? O kaip atrodys politikai, atėję į valdžią su žmogaus teisių apsaugos vėliava ir pasidavę milicininkiškajai realybei?
Prof. Dainius Žalimas yra buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas
