Tačiau Lietuva, be abejo, turėjo teisę pasirinkti ir pasirinko vieną iš alternatyvų. Taigi apie teisinius ir su jais susijusius politinius padaryto pasirinkimo aspektus. Suprantama, kai kurie iš jų galėtų būti ir yra atskirų straipsnių ir net knygų temos.
Kinijos Respublika (Taivanas) – ypatingas tarptautinės teisės subjektas
Taivano dilema yra vienas iš įdomiausių tarptautinės teisės klausimų. Ją geriausiai atspindi Jungtinių Tautų Chartija, kurios 23 straipsnio 1 dalyje vardinant nuolatinius JT Saugumo Tarybos narius minima ne Kinijos Liaudies Respublika (KLR), o būtent Kinijos Respublika, kaip oficialiai vadinasi Taivanas.
Susidarė ne tokia reta, bet unikaliai ilgai užsitęsusi situacija, kai vienai valstybei atstovauja dvi konkuruojančios vyriausybės.
Suprantama, kad 1945 metais steigiant Jungtines Tautas KLR dar nebuvo, tad kartu su kitais svarbiausiais prieš Ašies valstybes kovojusiais sąjungininkais nuolatine JT ST nare tapo Kinijos Respublika (dar ne Taivanas). Taivane Kinijos Respublikos vyriausybė ėmė reziduoti kiek vėliau, kai 1949 metais po pilietinio karo žemyninės Kinijos teritorijos kontrolę perėmė Mao Dzedongo vadovaujamos KLR vyriausybė.
Nuo tada pagal tarptautinę teisę susidarė ne tokia reta, bet unikaliai ilgai užsitęsusi situacija, kai vienai valstybei (Kinijai) atstovauja dvi konkuruojančios vyriausybės – Kinijos Respublikos ir KLR. Jų dalyvavimo tarptautiniuose santykiuose laipsnis priklauso nuo pripažinimo, t. y. kitos valstybės sprendžia, kurią iš vyriausybių pripažinti kaip Kinijos valstybės atstovę tarptautiniuose santykiuose palaikant su ja oficialius – diplomatinius ir konsulinius – santykius.
Ilgainiui tokio sprendimo svarstyklės pakrypo ne Kinijos Respublikos vyriausybės naudai, t. y. dauguma kitų valstybių dėl pragmatinių sumetimų ir augančios realios KLR galios ėmė pripažinti Pekine reziduojančią KLR vyriausybę. Tačiau ir dabar Kinijos Respublikos vyriausybė palaiko diplomatinius santykius su 13 valstybių ir Šventuoju Sostu.
Tokia pripažinimo dinamika subrandino atitinkamą sprendimą Jungtinėse Tautose Kinijos Respublikos vyriausybės atstovus pakeičiant KLR vyriausybės atstovais. Susidarius palankiai šiam sprendimui (komunistinių ir besivystančių šalių) balsų daugumai, 1971 m. spalio 25 d. JT Generalinė Asamblėja priėmė rezoliuciją dėl Kinijos atstovavimo, kurią galima laikyti kone labiausiai nevykusia šios institucijos rezoliucija per visą JT istoriją, nes jos tekste yra teiginių apie KLR „teisių atkūrimą“ ir „Chiang Kai-sheko atstovų“ pašalinimą iš Kinijos vietos JT, kurią jie tariamai neteisėtai užėmė (atitinkamai KLR vyriausybės atstovai pripažinti vieninteliais teisėtais Kinijos atstovais JT).
Šios formuluotės akivaizdžiai nepagrįstos, nes KLR ir jos vyriausybė paprasčiausiai neegzistavo steigiant JT, tad tuo metu negalėjo turėti jokių teisių, kurias būtų reikėję atkurti; dėl to ir Kinijos Respublikos, kuri steigė JT, atstovų dalyvavimas JT negalėjo būti paskelbtas neteisėtu. Beje, tai geriausiai liudija minėta JT Chartijos nuostata, kurioje iki šiol įvardinta būtent Kinijos Respublika. Mat JT Chartijos tekstas nekeičiamas pakeitus vien tik valstybės pavadinimą ar pasikeitus jos vyriausybei (beje, dėl šios priežasties toje pačioje JT Chartijos 23 straipsnio 1 dalyje įvardinta SSRS, o ne RF).
Taigi 1971 m. spalio 25 d. JT GA rezoliucija iš tikrųjų išspręstas ne Kinijos atstovavimo teisėtumo, o jos atstovų įgaliojimų pripažinimo klausimas (balsų dauguma nebepripažįstant vienos ir pripažįstant kitos iš konkuruojančių vyriausybių atstovų įgaliojimus).
Ko gero, tai yra didžiausia šalis, kurios žmonėms nėra atstovaujama JT.
Tačiau ne vien nekorektiškos formuluotės byloja apie šios JT GA rezoliucijos daugiau nei abejotiną teisėtumą. Didžiausia problema yra savarankiškos politinės teritorinės bendruomenės (de facto valstybės), kurią šiandien sudaro 23 milijonai gyventojų, – Kinijos Respublikos (Taivano) faktinis pašalinimas iš JT (ko gero, tai yra didžiausia šalis, kurios žmonėms nėra atstovaujama JT). Abejotina, ar toks žingsnis savaime neprieštarauja JT Chartijos tikslams ir principams, nes nėra suderinamas su JT paskirtimi būti universalia organizacija, JT Chartijoje deklaruota vienoda pagarba didelių ir mažų tautų teisėms, taip pat visuotine pagarba žmogaus teisėms, įskaitant apsisprendimo teisę.
Kinijos Liaudies Respublikos vyriausybė apskritai nėra atstovaujamojo pobūdžio, nes neformuojama demokratinių rinkimų būdu.
Juk iš tikrųjų KLR, kaip vienintelės Taivano atstovės, pripažinimas yra prievartinio pobūdžio aktas Taivano žmonių atžvilgiu, nes jie turi savo teisėtą Kinijos Respublikos vyriausybę ir todėl negali būti atstovaujami KLR vyriausybės. Beje, pastaroji vyriausybė apskritai nėra atstovaujamojo pobūdžio, nes neformuojama demokratinių rinkimų būdu. Taigi akivaizdžiai JT Chartijos dvasią labiau atitiktų dviejų valstybių – Kinijos ir Taivano – sprendimas, kaip iki šiol yra Korėjos atveju ir anksčiau buvo Vokietijos bei Jemeno atvejais. Kad Kinijos Respublika (Taivanas) faktiškai atitinka valstybės požymius pagal tarptautinę teisę (nuolatiniai gyventojai, apibrėžta teritorija, efektyvi vyriausybė ir galėjimas nepriklausomai dalyvauti tarptautiniuose santykiuose), abejonių net nekyla.
Kaip ten bebūtų, kol kas tarptautiniuose santykiuose Kinijos Respublika (Taivanas) dalyvauja dvejopai: kaip visateisis tarptautinės teisės subjektas santykiuose su tomis nedaugeliu valstybių, kurios pripažįsta Kinijos Respublikos vyriausybę, ir kaip riboto tarptautinio teisinio subjektiškumo darinys santykiuose su dauguma kitų valstybių ir tarptautinėmis organizacijomis, ypač kai Taivano dalyvavimas yra būtinas globaliam bendradarbiavimui tam tikroje srityje (pavyzdžiui, prekybos ir investicijų, transporto ir ryšių, meteorologijos).
Toks bendradarbiavimas vykdomas, be kita ko, įvairiomis neformalios diplomatijos formomis palaikant santykius su taivaniečių suformuota jų atstovaujamąja institucija – Kinijos Respublikos (Taivano) vyriausybe, kuri vienintelė vykdo veiksmingą šios teritorijos kontrolę. Viena iš tokių formų kaip tik ir yra Taivaniečių atstovybė Lietuvos Respublikoje.
Taivaniečių apsisprendimo teisė
Šiame kontekste derėtų pabrėžti, kad Kinijos Respublika (Taivanas) savaime negali būti laikomas neteisėtu subjektu pagal tarptautinę teisę. Priešingai įsitvirtinusiam stereotipui, Kinijos Respublika (Taivanas) neatsiskyrė nuo likusios Kinijos teritorijos, tad taivaniečiams KLR klijuojama separatistų etiketė neturi jokio pagrindo. Mat KLR niekada nekontroliavo Taivano teritorijos, ir šios teritorijos kontrolę 1945 metais iš Japonijos okupacijos perėmė ne kas kitas, o Kinijos Respublikos vyriausybė.
Taivanas savaime negali būti laikomas neteisėtu subjektu pagal tarptautinę teisę.
Būtent Kinijos Respublika pagal 1952 metų (t. y. jau egzistuojant KLR) taikos sutartį su Japonija, kuriai Taivanas priklausė nuo 1895 metų, įgijo teisinį titulą (pagrindą) Taivano teritorijai valdyti. Taigi galima teigti, jog pagal tarptautinę teisę Taivanas yra teisėtai Kinijos Respublikos vyriausybės kontroliuojama teritorija.
Bet kuriuo atveju nėra jokio pagrindo tapatinti Kinijos Respublikos Taivane su tokiais neteisėtais dariniais, kaip Abchazija, Pietų Osetija ar Padniestrė, kuriuos kontroliuoja užsienio valstybė. Nėra čia paralelės nė su Kosovu, kuris vienašališkai paskelbė nepriklausomybę būtent atsiskirdamas nuo Serbijos: KLR dalimi niekada nebuvusiam ir teisėtai savo teritoriją valdančiam Taivanui net nėra nuo ko atsiskirti.
Be šio aspekto galima rasti pakankamai kitų argumentų pagrįsti taivaniečių teisei į apsisprendimą – savo nepriklausomą valstybingumą. Vien jau Kinijos Respublikos raidos Taivane istorija liudija atskiros savo identitetą turinčios politinės teritorinės bendruomenės (tautos), kaip apsisprendimo teisės subjekto, susiformavimą.
Pagal tarptautinę teisę (pirmiausia 1970 m. JT GA Tarptautinės teisės principų deklaraciją) visos tautos turi apsisprendimo teisę, įskaitant teisę sukurti savo valstybę, ypač jei tam tikra tauta nėra atstovaujama centrinėje tam tikros valstybės vyriausybėje ir savo valstybė yra vienintelis galimas būdas tautos egzistencijai apsaugoti (vadinamoji gynybinė secesija).
Uigūrų ir tibetiečių genocidas, demokratijos sunaikinimas Honkonge rodo, jog taivaniečių savitumą išsauganti integracija į KLR yra iš esmės neįmanoma.
Nors, kaip minėta, Kinijos Respublikos (Taivano) valstybingumą vargiai galima būtų laikyti secesijos rezultatu, nėra abejonių dėl to, kad taivaniečiai nėra ir negali būti atstovaujami KLR vyriausybėje, kuri pati nėra atstovaujamojo pobūdžio. Maža to, uigūrų ir tibetiečių genocidas, demokratijos sunaikinimas Honkonge rodo, jog taivaniečių savitumą išsauganti integracija į KLR yra iš esmės neįmanoma. Tai patvirtina ir nuolatiniai KLR grasinimai bei jėgos demonstravimas, Taivano izoliavimo nuo išorinio pasaulio politika.
Tai, kad taivaniečiai nėra formaliai paskelbę savo valstybės nepriklausomybės, taip pat yra jų apsisprendimo rezultatas. Beje, išmintingo apsisprendimo, suvokiant, kokias pasekmes formalus nepriklausomybės deklaravimas galėtų turėti ne tik pačių taivaniečių, bet ir pasauliniam saugumui.
Tai, kad taivaniečiai nėra formaliai paskelbę savo valstybės nepriklausomybės, taip pat yra jų apsisprendimo rezultatas.
Teisės viršenybe grindžiama demokratija – vizitinė Taivano kortelė
Šiuolaikinė tarptautinė teisė nebėra tik valstybių suvereniteto gynėja. Žmogus taip pat yra tarptautinės teisės dėmesio centre įsitvirtinus pagarbos žmogaus teisėms ir nediskriminavimo principams, kriminalizavus genocidą ir nusikaltimus žmoniškumui. Dar 1991 metais Europos Bendrija kaip kriterijų sprendžiant dėl valstybių pripažinimo, be vyriausybės efektyvumo, nurodė demokratijos ir pagarbos žmogaus teisėms principų paisymą.
Tad pagal tarptautinę teisę valstybių bendradarbiavimas neturi būti grindžiamas vien pagarba jų teritoriniam vientisumui. Juk valstybines bendruomenes sudaro būtent žmonės, gyvenantys tam tikroje teritorijoje. Todėl sprendžiant dėl bendradarbiavimo su tam tikra valstybe ar tokiu valstybinio pobūdžio teritoriniu vienetu, kaip Kinijos Respublika (Taivanas), turi būti atsižvelgiama ir į tai, kaip realiai toje šalyje įgyvendinamos žmogaus teisės ir laisvės, be kita ko, ar tos šalies žmonės dalyvauja ją valdant ir turi tikrą, o ne fiktyvią atstovaujamąją valdžią (t. y. ar šalyje yra demokratinė politinė santvarka).
Pagal tarptautinę teisę valstybių bendradarbiavimas neturi būti grindžiamas vien pagarba jų teritoriniam vientisumui.
Kitaip nei kraupiais žmogaus teisių pažeidimais garsėjanti komunistinė diktatūra KLR, Kinijos Respublika (Taivanas) yra autoritarinį režimą palikusi praeityje ir dabar jau įsitvirtinusi demokratija, grindžiama teisės viršenybe. Šalyje veikia modifikuota 1947 metų Kinijos Respublikos Konstitucija, kuri yra suprantama kaip liberalios demokratinės konstitucinės santvarkos pagrindas.
Konstitucijos viršenybę garantuojančio Konstitucinio Teismo jurisprudencija yra aukščiausio vakarietiško lygio. Pavyzdžiui, 1990 metais ir vėliau Konstitucinis Teismas suvaidino lemiamą vaidmenį įtvirtinant demokratinę santvarką: po jo sprendimų tapo įmanomas periodinis įstatymų leidžiamosios valdžios atnaujinimas rinkimų būdu taip užtikrinant jos legitimumą, buvo apgintos pliuralistinės demokratijos pagrindu esančios susirinkimų ir asociacijų laisvės.
Taivanas yra autoritarinį režimą palikusi praeityje ir dabar jau įsitvirtinusi demokratija, grindžiama teisės viršenybe.
Panašiai kaip Lietuvoje, 2000 ir 2014 metais Kinijos Respublikos (Taivano) Konstitucinis Teismas iš Konstitucijos paskirties išvedė jos pataisų konstitucingumo doktriną, pagal kurią Konstitucijos pataisomis negalima pažeisti liberalios demokratinės konstitucinės santvarkos esmės – demokratinės respublikos, Tautos suvereniteto, pagrindinių teisių apsaugos ir valdžių padalijimo (ypač stabdžių ir atsvarų sistemos) principų.
Taivano Konstitucinis Teismas taip pat įtvirtino lyčių lygybę ir ypač prisidėjo prie moterų įgalinimo, šalindamas iš teisės sistemos vyrų viršenybę išreiškiančias įstatymų nuostatas, kilusias iš stereotipinių papročių (tai būtų puikus principų, įtvirtintų ir Stambulo konvencijoje, įgyvendinimo pavyzdys). Galiausiai 2016 metais, remdamasis lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principais, Taivano Konstitucinis Teismas įtvirtino tos pačios lyties asmenų santuokos laisvę, politikams iki tol nesiryžus spręsti šio klausimo.
Pagal tarptautinę teisę negalima ignoruoti taivaniečių teisių, laisvo jų apsisprendimo turėti savo atstovaujamąsias institucijas ir liberalią demokratinę konstitucinę santvarką.
Taigi net ir oficialiai nepripažįstant Kinijos Respublikos ir jos vyriausybės bei taip vykdant vadinamąją „vienos Kinijos“ politiką, pagal tarptautinę teisę negalima ignoruoti taivaniečių teisių, laisvo jų apsisprendimo turėti savo atstovaujamąsias institucijas ir liberalią demokratinę konstitucinę santvarką. „Vienos Kinijos“ politika turėtų pasibaigti oficialiai akcentuojant KLR teritorinį vientisumą (nors jis yra tariamas, nes Taivanas niekada nepriklausė KLR) ir KLR, kaip vienintelės oficialios Taivano atstovės, pripažinimu (nors ir neatitinkančiu realybės).
Tačiau siekiant tokių Jungtinių Tautų tikslų, kaip taikos ir saugumo bei žmogaus teisių užtikrinimas, neturi būti sudaromos prielaidos izoliuoti ir sunaikinti Taivano liberalią konstitucinę demokratiją, o, atvirkščiai, taivaniečiai turi gauti maksimalią šiomis aplinkybėmis naudą iš tarptautinio bendradrabiavimo, būdami kuo labiau integruota jo dalimi. Vėlgi Taivaniečių atstovybės Lietuvos Respublikoje įsteigimas yra mažytis žingsnelis šia linkme.
Pagal Konstituciją Lietuvos Respublikos užsienio politika negali būti nevertybinė
Panašių išvadų prieitume analizuodami su Taivano dilemos sprendimu susijusią Lietuvos Respublikos Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalį, pagal kurią įgyvendinant užsienio politiką būtina vadovautis visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis, užtikrinti šalies saugumą ir nepriklausomybę, piliečių gerovę ir pagrindines jų teises bei laisves, prisidėti prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimo.
Kitaip tariant, šioje nuostatoje įtvirtinti Lietuvos Respublikos užsienio politikos tikslai ir principai, kartu ir svarbiausios vertybės, kurių privalu paisyti vykdant užsienio politiką. Vadinasi, pagal Konstituciją Lietuvos Respublikos užsienio politika negali būti nevertybinė, nes ją vykdant privalu ginti tokias vertybes, kaip šalies saugumas ir nepriklausomybė, piliečių gerovė ir jų teisės bei laisvės, prisidėti prie tokių vertybių, kaip teisė ir teisingumas, įgyvendinimo tarptautiniuose santykiuose, taip pat derinti pagarbą įvairioms tarptautinės teisės saugomoms vertybėms, pavyzdžiui, valstybių suverenitetui ir žmogaus teisėms.
Šalies saugumas, nepriklausomybė ir piliečių gerovė negali būti priešpastatoma teisei ir teisingumui tarptautiniuose santykiuose. Atvirkščiai, pagal Konstituciją šalies saugumas, nepriklausomybė ir piliečių gerovė sietini su sėkme kuriant teise ir teisingumu grindžiamą tarptautinę tvarką, kartu ir įtvirtinant tarptautiniu mastu teisės viršenybės, demokratijos ir žmogaus teisių vertybes.
Beje, lygiai toks pat požūris įtvirtintas Europos Sąjungos sutartyje, pagal kurią palaikydama santykius su platesniu pasauliu, Sąjunga išsaugo ir skatina savo vertybes, tarp kurių yra pagarba žmogaus orumui, laisvė, demokratija, lygybė, teisinė valstybė ir pagarba žmogaus teisėms, pliuralizmas, nediskriminavimas, tolerancija, teisingumas, solidarumas ir moterų bei vyrų lygybė (ES sutarties 2 straipsnis, 3 straipsnio 5 dalis).
Vadinasi, pagal Konstituciją Lietuvos užsienio politika negali būti tokia, kad santykiai su kitomis valstybėmis būtų plėtojami ignoruojant tų valstybių vertybinę orientaciją, ypač kaip jos paiso teisės viršenybės, demokratijos ir pagarbos žmogaus teisėms reikalavimų. Kitaip tariant, pagal Konstituciją preziumuojama, kad nepaisančios šių reikalavimų valstybės yra potencialios grėsmės Lietuvos saugumui ir piliečių gerovei šaltinis; kartu užsienio politikos prioritetu turi būti parama teisės viršenybei, demokratijai ir žmogaus teisėms teikiant pirmenybę santykių su šiuos principus gerbiančiomis ir juos įgyvendinančiomis valstybėmis plėtrai.
Atitinkamai, Lietuvos subjektų investicijų, prekybinių ir kitų ekonominių ryšių skatinimas neturi vesti į šalies priklausomybės nuo autoritarinių ir totalitarinių režimų didinimą, nes būtų paprasčiausiai naivu tikėtis, kad tokios valstybės būtinai gerbs savo tarptautinius įsipareigojimus pagal Pasaulinės prekybos organizacijos taisykles, investicijų apsaugos ir ekonominio bendradarbiavimo sutartis, taip pat prireikus nenaudos politiniam Lietuvos šantažui diskriminacinių ekonominių priemonių.
Konkrečiai, sprendžiant Taivano dilemą visa tai reiškia, kad būtina ieškoti optimalaus balanso tarp įvairių konstitucinių vertybių – šalies saugumo, jos gerovės, teise ir teisingumo grindžiamos tarptautinės tvarkos. Taigi reikia išmokti derinti įsipareigojimą „vienos Kinijos“ politikai su įsipareigojimu remti teisės viršenybės ir demokratijos plėtrą, be kita ko, Taivane: pabrėžtina, kad abipusiškai naudingo ekonominio bendradarbiavimo su KLR interesas, kurio siekti nepaisant „vienos Kinijos“ politikos būtų neįmanoma, negali lemti KLR diktato Lietuvai.
Kitaip prarasime laisvę ne tik nuspręsti dėl savo santykių su Taivanu, bet ir mažiau reikšmingais, dažnai pirmiausia vidaus politikai priskirtinais, klausimais. Abejojantiems priminsiu kad ir KLR demaršus bei spaudimą dėl 2000 m. Vilniuje surengto tarptautinio visuomeninio tribunolo komunizmo nusikaltimams tirti, vėliau – dėl Tibeto skvero atidarymo Vilniuje, Dalai Lamos ir jo atstovų vizitų. 2018 m. KLR taip užkliuvo net galimas Lietuvos atstovavimas Taivano Konstitucinio Teismo konferencijoje, kad buvo imtasi šantažo, jog gali būti atšauktas Prezidentės vizitas Pekine.
Turbūt įžūliausias kišimasis į Lietuvos vidaus reikalus buvo KLR ambasados dalyvavimas organizuojant išpuolius prieš Lietuvos pilietinės visuomenės atstovus, demonstravusius solidarumą su Honkongo demokratijos gynėjais. Tad naivu buvo tikėtis išvengti KLR spaudimo dėl Taivaniečių atstovybės Lietuvoje, dar naiviau būtų tikėtis sušvelninti šį spaudimą siūlant nuolaidas dėl šios atstovybės pavadinimo, tarsi tas pavadinimas priklausytų vien nuo Lietuvos valios. KLR akimis, tokių nuolaidų svarstymas Lietuvos politinėje darbotvarkėje jau savaime yra mūsų šalies silpnybės ženklas, o silpnybės demonstravimą nedemokratiniai režimai paprastai suvokia kaip pretekstą dar labiau didinti spaudimą.
Pats atstovybės atidarymo faktas, liudijantis Taivano tarptautinio bendradarbiavimo plėtrą, o ne jos pavadinimas yra beprecedenčio Kinijos spaudimo Lietuvai priežastis.
KLR agresyvėjimas tarptautiniuose santykiuose ir nuolatinis spaudimas mažinti Taivano tarptautinio bendradarbiavimo mastą persekiojant ar mėginant papirkti Taivano tarptautinius partnerius geriausiai rodo tikslą visiškai izoliuoti Taivaną, taip sudarant palankias prielaidas sunaikinti jo liberalią konstitucinę demokratiją. Pats atstovybės atidarymo faktas, liudijantis Taivano tarptautinio bendradarbiavimo plėtrą, o ne jos pavadinimas yra beprecedenčio Kinijos spaudimo Lietuvai priežastis.
Suprantama, ieškodamos „vienos Kinijos“ politikos ir bendradarbiavimo su Taivano liberalia konstitucine demokratija balanso, kaip ir apskritai vykdydamos užsienio politiką, Lietuvos valstybės institucijos pagal Konstituciją turi plačią diskreciją. Tačiau abejotina, ar konstitucinius užsienio politikos tikslus, ypač tikslą užtikrinti šalies saugumą ir tikslą prisidėti prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimo, atitiktų karštligiškas nuolaidžiavimas KLR spaudimui kaip nors revizuojant jau priimtą ir įvykdytą sprendimą akredituoti Taivaniečių atstovybę Lietuvos Respublikoje.
Taivaniečių atstovybės akreditavimas nepažeidžia tarptautinių įsipareigojimų
Juolab, kad šis sprendimas nepažeidžia Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų nei pagal bendrąją tarptautinę teisę, nei net pagal dvišales sutartis su KLR. Atvirkščiai, kaip minėta, atidarant Taivaniečių atstovybę įgyvendinami JT tikslai plėtoti draugiškus ir taikius tautų santykius, grindžiamus, be kita ko, pagarba žmogaus teisėms, taip pat konstituciniai Lietuvos Respublikos užsienio politikos tikslai, ypač tikslas prisidėti prie teise ir teisingumu grindžiamos tarptautinės tvarkos kūrimo.
Taivaniečių atstovybės atidarymo Lietuvoje kritikai paprastai pasitelkia 1991 m. rugsėjo 14 d. Bendro pareiškimo dėl diplomatinių santykių užmezgimo tarp Lietuvos Respublikos ir Kinijos Liaudies Respublikos pastraipą, kurioje skelbiama: „Lietuvos Respublikos Vyriausybė pripažįsta Kinijos Liaudies Respublikos Vyriausybę kaip vienintelę teisėtą Kinijos ir Taivano, kaip neatskiriamos Kinijos teritorijos dalies, vyriausybę. Lietuvos Respublikos Vyriausybė įsipareigoja neužmegzti ir nepalaikyti oficialių santykių su Taivanu“. Toks yra Lietuvos Respublikos įsipareigojimo vykdyti „vienos Kinijos“ politikos turinys.
Žinoma, būtų galima ginčytis, kiek toks įsipareigojimas yra suderinamas ir su realybe (kaip minėta, KLR niekada Taivano nekontroliavo, o demokratiškai suformuotos Kinijos Respublikos vyriausybės legitimumas nekelia abejonių), ir su bendrąja tarptautine teise (pagarbos žmogaus teisėms ir tautų apsisprendimo principams), ir su konstituciniais Lietuvos Respublikos užsienio politikos imperatyvais (minėtuoju tikslu prisidėti prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimo).
Galima prisiminti ir tai, kad toks įsipareigojimas prisiimtas paskubomis kone Lietuvos Respublikos priėmimo į JT išvakarėse, kai reikėjo užsitikrinti palankų KLR balsą JT Saugumo Taryboje. Matyt, tomis aplinkybėmis Lietuvos Respublika negebėjo ir jai gal net nerūpėjo išsikovoti švelnesnių formuluočių (pavyzdžiui, tik atsižvelgti į KLR pareiškimą dėl jos suvereniteto Taivanui), kuriomis apsiribojo jau anksčiau su KLR diplomatinius santykius užmezgusios Vakarų šalys. Kaip ten bebūtų, pagal principą pacta sunt servanda, kol minėto įsipareigojimo neatsisakyta, jo reikia laikytis.
Tai pripažįstant, taip pat reikėtų pastebėti, kad Taivaniečių atstovybės Lietuvos Respublikoje atidarymas nepažeidžia minėto „vienos Kinijos“ politikos įsipareigojimo pagal Bendrą pareiškimą dėl diplomatinių santykių užmezgimo. Taivaniečių atstovybė nėra diplomatinė atstovybė, atidaryta šalių susitarimu pagal Vienos konvenciją dėl diplomatinių santykių. Jos statusas Lietuvos Respublikoje yra nustatytas ne pagal tarptautinę teisę, o pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintus Užsienio valstybių diplomatinių atstovybių, konsulinių įstaigų, tarptautinių organizacijų atstovybių, Europos Sąjungos įstaigų ir kitų atstovybių narių akreditavimo Lietuvos Respublikoje nuostatus.
Konkrečiai, Taivaniečių atstovybė pagal šiuos nuostatus nėra nei užsienio valstybės diplomatinė atstovybė, nei konsulinė įstaiga, o atitinka nuostatų 2 punkte pateiktą kitos atstovybės apibrėžimą: „kita atstovybė – pagal tarptautinę teisę specialų statusą turinčio subjekto atstovybė ar kito subjekto, su kuriuo Lietuvos Respublikos tarptautinis bendradarbiavimas atitinka Lietuvos Respublikos Seimo priimtuose teisės aktuose nustatytus užsienio politikos ir nacionalinio saugumo tikslus, atstovybė, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro sprendimu akredituota prie Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos“.
Taigi pabrėžtina, kad, pirma, tai nėra Kinijos Respublikos diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga, todėl nėra pagrindo teigti, kad Lietuvos Respublika pripažįsta Kinijos Respubliką ir jos suverenitetą Taivane bei taip nepaiso įsipareigojimo oficialiai pripažinti KLR vyriausybę kaip Kinijos ir Taivano vyriausybę.
Antra, taip pat nėra pagrindo teigti, kad Lietuvos Respublika užmezgė ar palaiko oficialius santykius su Taivanu, nes pagal tarptautinę teisę oficialiais laikomi tik diplomatiniai ir konsuliniai santykiai.
Trečia, pats įsipareigojimas neužmegzti ir nepalaikyti oficialių santykių su Taivanu aiškintinas siaurinamai, nes, kaip minėta, pagal tarptautinę teisę netoleruotinas visiškas taivaniečių teisių nepaisymas apskritai nesudarant jiems jokios galimybės dalyvauti tarptautiniame bendradarbiavime.
Galiausiai pastebėtina, kad Bendrame pareiškime dėl diplomatinių santykių užmezgimo padarytas Taivano išskyrimas (kartu su Kinija, nors kaip jos dalies) savaime suponuoja ypatingo jo statuso pripažinimą, tad ir galimybę plėtoti bendradarbiavimą su juo neformalios, taigi ir neoficialios, diplomatijos forma. Tokią formą būtent ir išreiškia Taivaniečių atstovybė, kaip „kita atstovybė“ – pagal tarptautinę teisę specialų statusą turinčio subjekto, su kuriuo tarptautinis bendradarbiavimas atitinka Lietuvos Respublikos užsienio politikos ir nacionalinio saugumo tikslus, atstovybė.
Tuo tarpu vienintelis atstovybės pavadinimas, dėl kurio KLR galėtų turėti galimų teisiškai pagrįsti priekaištų, yra Kinijos Respublikos, t. y. oficialaus Taivano pavadinimo, atstovybė. Net Taivano atstovybės pavadinimui priekaištai būtų lygiai tokios pačios vertės, kaip Taipėjaus, nes tai yra geografinės vietovės (atitinkamai, salos ir miesto) pavadinimas. Taivaniečių atstovybė suponuoja atstovavimą Taivane gyvenantiems žmonėms – politinei teritorinei bendruomenei, kurios nariai turi tam tikras teises pagal tarptautinę teisę ir negali būti izoliuoti nuo tarptautinio bendradarbiavimo uždraudžiant oficialaus statuso neturinčius abipusiškai naudingus santykius su išoriniu pasauliu.
Kam tenka konstitucinė atsakomybė už Taivano dilemos sprendimą?
Šiame kontekste paskutinis aktualus teisinis klausimas – kas pagal Konstituciją atsako už Taivano dilemos sprendimą. Atsakymas į šį klausimą nėra toks paprastas ir vienareikšmis, kaip galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Maža to, jis atskleidžia rimtas užsienio politikos formavimo, ypač jos nuoseklumo, o gal ir teisinio reguliavimo trūkumo, problemas.
Viena vertus, Taivano dilemos sprendimas turėtų priklausyti užsienio politikos strategijos sričiai, nes santykių su Taivanu plėtra yra integrali demokratinės valstybės politikos prioritetų dalis, neišvengiamai susijusi su atsaku į ilgalaikę augančią autoritarinės KLR keliamą grėsmę globaliam ir regioniniam saugumui. Tad atrodytų, Taivano dilemos sprendimas pirmiausia priklauso Respublikos Prezidento kompetencijai, kuris pagal Konstitucijos 84 straipsnio 1 punktą sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką. Tačiau Konstitucijoje nėra nustatytas pagrindinių užsienio politikos klausimų sąrašas, ir praktikoje sprendžiant net valstybių (pavyzdžiui, Juodkalnijos ar Kosovo) pripažinimo klausimus Respublikos Prezidentas sėkmingai nusišalindavo nuo jų.
Tad ar reikėtų stebėtis nuoseklios užsienio politikos KLR ir Taivano atžvilgiu stoka per pastaruosius tris dešimtmečius, kuri pelnytai gali būti visuomenės pasipiktinimo šaltiniu.
Juolab per visą atkurtos Nepriklausomybės laikotarpį joks Respublikos Prezidentas kartu su Vyriausybe nėra parengęs kompleksinės užsienio politikos strategijos, kurios tvirtinimas galėtų priklausyti Respublikos Prezidento kompetencijai pagal Konstitucijos 84 straipsnio 1 punktą. Seimo tvirtinamoje Nacionalinio saugumo strategijoje galime rasti tik pavienius, bent jau Taivano atžvilgiu stokojančius bet kokio konkretumo, užsienio politikos strategijos elementus įvardinant KLR komunistinio režimo grėsmę nacionaliniam saugumui.
Tad ar reikėtų stebėtis nuoseklios užsienio politikos KLR ir Taivano atžvilgiu stoka per pastaruosius tris dešimtmečius, kuri pelnytai gali būti visuomenės pasipiktinimo šaltiniu. Užsienio politikos viražai šioje srityje dažnai priklauso tik nuo politikų asmenybių ir nuotaikų pokyčių, neturint konkrečių valstybės politikos tęstinumo ir nuoseklumo įsipareigojimų, todėl iš tikrųjų gali daryti žalos Lietuvos piliečių interesams.
Juk su apgailestavimu galima pastebėti, jog jokios žalos, gal net rizikos nebūtų kilę, jeigu panašūs į dabartinius sprendimai dėl santykių su Taivanu plėtros būtų buvę padaryti nuosekliai vykdant Konstitucijos suponuojamą vertybinę užsienio politiką kad ir 1996-2000 m. ar 2008-2012 m., ar bet kurioje kitoje Seimo ar Respublikos Prezidento kadencijoje prieš keliasdešimt ar keliolika metų.
Tik dabar, ištiesus ranką taivaniečiams, „kiniškoje“ Lietuvos užsienio politikos kryptyje logikos ir konstitucinių vertybių atsirado daugiau.
Galiausiai, kiek atsakinga buvo dar prieš penkmetį skatinti Lietuvos verslą žengti į Kinijos rinką užuot įspėjus apie neišvengiamą riziką, kuri dėl komunistinio režimo agresyvėjančios politikos gali net nepriklausyti nuo Lietuvos valstybės valios. Ir kiek nuoseklu buvo įsitvirtinti pirmosiose Ukrainos gynybos diplomatinio fronto linijose kartu nuolaidžiaujant ar net pataikaujant KLR režimui? Tik dabar, ištiesus ranką taivaniečiams, „kiniškoje“ Lietuvos užsienio politikos kryptyje logikos ir konstitucinių vertybių atsirado daugiau.
Šiame kontekste pastebėtina, kad pagal Konstitucijos 85 straipsnį, įgyvendindamas konstitucinius įgaliojimus, Respublikos Prezidentas leidžia aktus-dekretus. Tačiau, kad ir kaip mėgintume, sunkiai surastume kokį nors Respublikos Prezidento dekretą (išskyrus dėl derybų delegacijų (specialiųjų misijų) sudarymo ir įgaliojimų derėtis suteikimo), kuriuo pagal Konstitucijos 84 straipsnio 1 punktą būtų sprendžiamas koks nors pagrindinis užsienio politikos klausimas.
Neformalūs derinimai, dėl kurių turinio neretai ir nesutariama, deja, nėra pagrindinių užsienio politikos klausimų sprendimas pagal Konstituciją. Tad galima teigti, kad visi Respublikos prezidentai yra nusišalinę nuo pagrindinių užsienio politikos klausimų sprendimo bent jau Konstitucijoje nurodyta forma. Taigi nėra galimybės pagal konstitucinius kriterijus patikrinti, ar ir kiek Respublikos Prezidentas dalyvavo spręsdamas Taivano dilemai priskirtinus klausimus.
Kita vertus, atsakymas į konkretų klausimą, kas pagal Konstituciją atsako už Taivaniečių atstovybės akreditavimą, gali būti net netikėtas. Pagal Konstitucijos 84 straipsnio 3 punktą Respublikos Prezidentas priima tik užsienio valstybių diplomatinių atstovų įgaliojamuosius ir atšaukiamuosius raštus, o pagal Konstitucijos 94 straipsnio 6 punktą Vyriausybė užmezga diplomatinius santykius ir palaiko ryšius su užsienio valstybėmis. Derėtų pridėti, kad pagal Vienos konvencijos dėl diplomatinių santykių 14 straipsnio 1 dalį žemiausio – reikalų patikėtinio – lygio diplomatinius atstovus akredituoja užsienio reikalų ministrai. Kaip minėta, Taivaniečių atstovybės akreditavimas nereiškia nei Taivano nepriklausomybės pripažinimo, nei diplomatinių santykių su juo užmezgimo, nei pati atstovybė yra diplomatinė. Taigi logiška, kad Taivaniečių atstovybės, kaip „kitos atstovybės“, akreditavimas (kaip ir tai, kokiu pavadinimu ji akredituojama) pagal Konstituciją negali priklausyti nei Respublikos Prezidento, nei Vyriausybės kompetencijai, ir aukščiausias įmanomas tokio klausimo sprendimo lygis yra būtent užsienio reikalų ministro kompetencija (kaip ir yra pagal minėtą Užsienio valstybių diplomatinių atstovybių, konsulinių įstaigų, tarptautinių organizacijų atstovybių, Europos Sąjungos įstaigų ir kitų atstovybių narių akreditavimo Lietuvos Respublikoje nuostatų 2 punktą).
Žinoma, tai nereiškia, kad spręsdamas šį klausimą ministras neturi užsitikrinti politinės paramos, nes pagal Konstituciją ministras yra atsakingas Seimui, Respublikos Prezidentui ir tiesiogiai pavaldus Ministrui Pirmininkui (Konstitucijos 96 straipsnio 2 dalis). Tačiau svarbiausia ministrui pagal Konstituciją yra Seimo daugumos parama, nes tik Seimas gali pareikšti ministrui nepasitikėjimą už jo sprendimus (Konstitucijos 101 straipsnio 4 dalis). Seimo daugumos parama dėl Taivaniečių atstovybės akreditavimo užsienio reikalų ministrui atrodo neabejotina.
Kad ir kokių nenuoseklių ar skubotų bei neapskaičiuotų sprendimų galėjo būti, kad ir kokia bebūtų tragiška viešoji komunikacija, spręsdama Taivano dilemą Lietuva vis dėlto pasirinko teisę ir teisingumą, o ne prievartą. Taip, nors ir netobulai, pradedama principingos, palankiausios Konstitucijos ir tarptautinės teisės saugomoms demokratinėms vertybėms „kiniškos“ užsienio politikos kryptis.
Dainius Žalimas yra Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto dekanas, buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas
