Po minėtu straipsniu jis paliko komentarą, kuriame ne tik įvardijo, jog iš gyvenimo (ir valdžios) nieko nebesitiki, bet ir kvietė norinčius nusižudyti padaryti tai drauge. Kaip vėliau paaiškėjo – kad būtų drąsiau žengti tokį žingsnį.
Komentatorius būsimiems savižudybės „bendrininkams“ netgi paliko savo el. pašto adresą, kurio pavadinime buvo su klaida parašytas žodis „savizudys“.
Natūralu, kad straipsnio autorė nurodytu el. paštu jam parašė, nes visai nenorėjo, kad tai baigtųsi masine savižudybe. Iš liūdnų, trumpų, ilgokai formuluojamų atsakymų ir dažnai dėliojamų daugtaškių buvo panašu, kad jaunas žmogus serga depresija.
Autorė nusprendė paskambinti trumpuoju pagalbos numeriu 112 ir pasitarti, ką tokiais atvejais daryti. Buvo svarstoma, kad galbūt reikia pagal vartotojo IP adresą nustatyti jo buvimo vietą ir ten atvykti policijos pareigūnams.
Ne tam, kad išgąsdintų žmogų, bet kad pamėgintų jam padėti ir nukreiptų pas psichologus ar medikus.
Kol ši informacija buvo perduota ir pareigūnai sprendė, ką daryti, žurnalistė toliau laiškais bandė bendrauti su nelaiminguoju komentatoriumi, bandyti įpūsti gyvenimo džiaugsmo, išsiaiškinti nesėkmių priežastis, nurodyti įmanomus nemokamos psichologinės pagalbos telefonu numerius ir įvardyti, kodėl savižudybė – ne išeitis.
Gerbdama šį, kad ir visiškai nepažįstamą ir nėkart nematytą asmenį, pokalbio detalių smulkiai neviešinsiu. Tiesiog pasakysiu, kad kartais žmogui tereikia emocinės paramos.
Policijos komisariato pareigūnai taip pat tiksliai nežinojo, kaip geriau šiuo atveju pasielgti, nors pritarė, kad likti abejingiems nereikėtų.
Žmogus nebuvo toks naivus ir feisbuko duomenimis nepasidalijo.
Vienas pareigūnas pasirodė šiuolaikiškas ir pasakė, kad jei jau potencialus savižudis atrašo į laiškus, tai galbūt jis sutiktų būti priimtas į feisbuko draugus. Taip pareigūnas vylėsi sužinoti to asmens vardą, pavardę, o gal net nuotrauką išvysti ir pagal asmens duomenis nustatyti jo gyvenamąją vietą.
Žmogus nebuvo toks naivus ir feisbuko duomenimis nepasidalijo.
Į redakciją tuo metu atvyko policijos pareigūnas surašyti parodymų ir paimti „įkalčių“ – įamžinto ir ant popieriaus lapo atspausdinto skaitytojo komentaro, šalia kurio buvo ir IP adresas. Minėtą komentarą iš mūsų portalo ištrynėme, nes tai buvo viešas skatinimas nusižudyti drauge.
Kitą dieną policija išsiaiškino, kad internautas bent jau šiuo metu yra ne Lietuvoje, o Rusijoje, tad ten niekas jo gelbėti nevyks.
Iš kitos pusės pabendravus su juo atrodė, kad žmogus dar iš dalies suvokia, kad reikia bandyti ieškoti gyvenimo ramsčio, tik tokio ramsčio neturi. Jaunas vyras prisipažino, kad vienam asmeniui yra pataręs, kaip nusižudyti. To asmens nebėra tarp gyvųjų.
Labai dažnai norą numirti ar nusižudyti sukelia depresija arba išgertas per didelis alkoholio kiekis. Tai nėra nuolatinė būsena ir iš jos galima ištrūkti.
Nemoralizavau... Tačiau ar ne geriau, užuot raginus žmones kartu žudytis, patarinėjus jiems, kaip tai padaryti ar kodėl tai reikėtų padaryti, ar klimpus kartu su jais į bedugnę, paieškoti bendraminčių tam, kad kartu bandytumėte įveikti problemą?
Labai dažnai norą numirti ar nusižudyti sukelia psichikos ligos, pavyzdžiui, depresija, arba išgertas per didelis alkoholio kiekis. Tai nėra nuolatinė būsena ir iš jos galima ištrūkti, bet tai reikia suvokti ir pripažinti.
Šio komentaro įžangoje minėtame straipsnyje psichologė Jelena Trofimova teigė, jog savižudybė niekada nebūna laisvas ir visiškai sąmoningas žmogaus pasirinkimas. Tad ar ne geriau tapti neva laisvam ne nuo savęs ir savo gyvybės, o nuo tokių minčių?
Žmonės neretai baiminasi, kad jų nenoro gyventi ar didelio liūdesio artimieji nesupras, išsijuoks ar atstums, todėl jaučiasi vieniši, neturintys su kuo pasikalbėti. Nusižudžiusiųjų artimieji savo ruožtu išgyvena, kad jiems brangūs žmonės nepasisakė, jog labai blogai jaučiasi, jog jiems reikia pagalbos.
Tad kodėl mes, užaugę, nustojame ką nors bandyti savo labui, vos kartą nepasiseka? Arba išvis nemėginame?
Vienoje knygoje teko skaityti įsimintinus pamąstymus: jei kūdikiai, kartą pabandę atsistoti, bet pargriuvę, būtų daugiau nemėginę išmokti vaikščioti, nes „vis tiek nepavyks, juk kartą nepasisekė“, jokia tolesnė mūsų pažanga ir žmonijos evoliucija būtų negalima.
