Štai ketvirtadienį skubiai teko išsikviesti taksi ir lėkti paimti interviu iš loterijoje didelę sumą laimėjusio vilniečio. Dar nepasiekusi kelionės tikslo staiga su siaubu suvokiau, kad piniginėje turiu vos kelis litus. Kaip paaiškėjo – 8,30 Lt, o taksi skaitiklis jau buvo išmušęs 9 Lt.
Mikčiodama apie šį delikatų reikalą prasitariau taksistui. Vyro veidas apsiniaukė. Paprašiau, kad nuvežtų iki artimiausio bankomato, bet artimiausias bankomatas buvo nearti. Taksistas pabijojo mane toli vežti – neduok Dieve, bankomatas neveiktų, tad supykęs liepė duoti viską, ką turiu – atidaviau net baltus centus, užtat nuvežė ten, kur reikėjo. Kelionė turėjo kainuoti porą litų brangiau.
Atgal į redakciją kelis kilometrus kepinant vidurdienio saulei ėjau pėsčiomis, nes neturėjau pinigų autobuso bilietui, o bankomato kelyje nepasitaikė. Važiuoti „zuikiu“ nedrįsau.
Priėjusi darbovietę panorau atsigaivinti ledais, todėl pripuoliau prie ledainės, kurioje atsiskaityti kortele galima. Pasirodo, nuo šiol galima tik tuomet, jei perki ne mažiau nei už dešimt litų. Likau be ledų.
Penktadienio rytą eidama į darbą panorau nusipirkti kavos spaudos kioske. Paklausiau, ar galima atsiskaityti banko kortele. Galima, nors geriau būtų grynaisiais, – prasitarė pardavėja. Piniginėje turėjau centą. Taip ir pasakiau.
Moteris pirmiausia iš aparato įpylė kavos, o tik tada paprašė įdėti kortelę ir įvesti PIN kodą. Įvedžiau. „Kažką ne taip nuspaudėte“, – piktokai šyptelėjo, nors viską atlikau gerai. Įvedžiau kodą dar kartą. Tuomet paaiškėjo, kad aparatas „įstrigo“.
„Tai gal sukrapštysit tuos tris litus?“ – piktai tarė pardavėja. Sužinojusi, kad tikrai ne, liepė eiti į bankomatą. Jo, kaip tyčia, ir vėl arti nebuvo, aš jau skubinausi į darbą, todėl pasakiau, kad neisiu.
„Ką man daryti, kad jūsų aparatas stringa? Aš juk pinigų turiu – kortelėje“, – skėsčiojau rankomis. „O ką man su ta kava daryti?“ – irgi skėstelėjo pardavėja.
Atsiprašiau, kad negaliu gaišti laiko, ir išėjau į darbą. Pardavėja liko su kava, o aš taip ir likau nesupratusi, ar nesugalvos tas aparatas man išėjus „atstrigti“ ir ar neatskaičiuos pinigų už kavą, kurios nepaėmiau.
„N“ panašių atvejų būna kavinėse ir kitose įstaigose. Daug kur dar vis negalima atsiskaityti banko kortelėmis, o jei ir galima, aparatai dažnai genda.
„Ar labai pyksite, jei kortele atsiskaitysime?“ „O kaip jums atrodo?!“ – puse oktavos pakėlusi balsą rėžė padavėja.
Negana to, pabandykite pietaudami su kolegomis pasakyti, kad neturite grynųjų ir norite atsiskaityti kortele. Vieni tik suraukia veidą, o kiti šį bei tą ir pasako. Tyliai ant trijų raidžių esu pasiųsta ne kartą. Ir ne aš viena.
Su kolegomis vienos padavėjos esame paklausę: „Ar labai pyksite, jei kortele atsiskaitysime?“ „O kaip jums atrodo?!“ – puse oktavos pakėlusi balsą rėžė padavėja.
Panašių istorijų būtų galima vardyti ir vardyti. Visa tai buvo sostinėje, tad ką kalbėti apie mažesnius miestus.
Kolega Skirmantas Malinauskas neseniai rašė, kad mokėjimo kortelių aptarnavimas ir patiems bankams atneša nuostolių. Disproporcija tarp didelio kortelių šalyje skaičiaus ir per mažo operacijų kiekio lemia, kad bankų įkainiai už kortelių aptarnavimą yra didesni nei kaimyninėse šalyse.
Taip pat šalyje populiarėja degalinės, neleidžiančios atsiskaityti kortelėmis, nes mokesčiai neadekvatūs bankų teikiamai paslaugai. Taigi rinka dar nėra tam prisitaikiusi ir nenori prisitaikyti.
O kas dėl to kenčia? Visi.
