Permainos Lietuvos futbolo pasaulyje vyksta dideliu tempu. Galima sakyti, kad per metus naujasis organizacijos prezidentas Edvinas Eimontas padarė tiek teigiamų pokyčių, kiek visiems ankstesniesiems nepavyko kartu sudėjus.
Jei ankstesnieji LFF prezidentai daug dėmesio skyrė vidinėms kovoms, opozicijos neprileidimui prie valdžios, tai E.Eimontas sugebėjo beveik visą opoziciją paversti sąjungininkais. Tą LFF vadovas sekmadienį vykusiame futbolo forume kukliai pavadino sėkmingai įgyvendintu futbolo bendruomenės sutelkimu.
Veiksmus, kuriuos E.Eimontas pradėjo dar būdamas Juliaus Kvedaro šešėlyje, galima nesunkiai prisiminti.
Aurelijus Skarbalius, visuomenės laikomas didžiausiu autoritetu kalbant apie futbolininkų rengimą, buvo vienas pagrindinių LFF kritikų. 2015-ųjų lapkričio pradžioje jis paspaudė ranką J.Kvedarui ir įsipareigojo trejus metus rūpintis jaunųjų futbolininkų rengimo reikalais. Galite neabejoti, kad tai nėra paties J.Kvedaro nuopelnas.
Igorio Pankratjevo ignoruotas Deividas Šemberas taip pat buvo vienas tų asmenų, kurie apie LFF veiksmus kalbėjo labai aštriai. Praėjus mėnesiui po LFF sutarties su A.Skarbalimi pasirašymo D.Šemberas tapo A lygos prezidentu.
Panašiu metu LFF tyliai subūrė ir trenerių tarybą, kurioje vietas gavo Benjaminas Zelkevičius, Vytautas Jančiauskas, Kęstutis Latoža, Rimvydas Kochanauskas ir su LFF seniai susijęs Raimondas Statkevičius. Šios tarybos dėka LFF vadovai bent jau dalį atsakomybės skiriant rinktinės vyriausiąjį trenerį perkėlė ant anksčiau LFF kritikavusio B.Zelkevičiaus pečių.
Dar anksčiau – 2013-aisiais – iš LFF kritiko Lietuvos jaunimo rinktinės vyriausiuoju treneriu buvo tapęs Arminas Narbekovas.
Futbolo forume sekmadienį dalyvavo ir prieš porą metų LFF „pamirštas“ ilgametis Lietuvos rinktinės kapitonas Tomas Danilevičius, kuriam prieš rungtynes su Slovėnija pagaliau buvo tartas oficialus "Ačiū" už nacionalinei komandai atiduotus metus. Šveicarijoje gyvenančiam T.Danilevičiui taip pat atsirado veiklos Lietuvos futbolo sistemoje – jis forumo metu įtrauktas į darbo grupę, kuri formuos pasiūlymus LFF veiklai tobulinti.
Galima sakyti, kad per metus naujasis organizacijos prezidentas Edvinas Eimontas padarė tiek teigiamų pokyčių, kiek visiems ankstesniesiems nepavyko kartu sudėjus.
Štai ir sugalvokite dabar, ką būtų galima pavadinti opozicija E.Eimontui ir jo komandai?
Jokių pareigų Lietuvos futbolo sistemoje neturi Algimantas Liubinskas ir Valdas Ivanauskas, tačiau ar juos galima vadinti opozicija? A.Liubinskas dalyvavo futbolo forume ir tikrai nesijaučia E.Eimonto vadovaujamame pasaulyje svetimu.
Rinktinėje ir toliau nėra Mariaus Stankevičiaus ir Žydrūno Karčemarsko, bet Edgaras Jankauskas nuolat pažymi, kad jiems durys į rinktinę yra atviros.
I.Pankratjevas visomis išgalėmis vengė bendrauti su žurnalistais, taip pat elgėsi J.Kvedaras ir tai LFF darė didžiulę žalą. Dabar viskas taip pat yra priešingai. Tiek E.Eimontas, tiek E.Jankauskas yra atviri žurnalistams.
Žiniasklaidos atstovai dažnai kviečiami į įvairius renginius, kuriuos kartais galima pavadinti tiesiog parodomaisiais. Pavyzdžiui, prieš 3 mėnesius buvo surengtas viešas Lietuvos rinktinės rungtynių su Estija, Latvija ir Lenkija aptarimas. Jo dėka visuomenė sužinojo, kad E.Jankausko rinktinėje dirbama šiuolaikiškais metodais, savo nuomonę vėl galėjo pareikšti ir Trenerių taryba.
Tad kur yra opozicija? Ar ji iš viso yra?
Didžioji dauguma Lietuvos futbolu besidominčių žmonių, paprašyti įvardinti didžiausią LFF problemą, bestų pirštu į vis dar didžiulę įtaką turintį ilgametį LFF pilkąjį kardinolą Stasį Stankų. Gerai informuoti žmonės nedvejodami tvirtina, kad būtent S.Stankus surežisavo pastaruosius LFF rinkimus ir būtent jo dėka E.Eimontas tapo LFF prezidentu, o Nerijus Dunauskas – generaliniu direktoriumi. Tvirtinama, kad dabartiniame LFF vykdomajame komitete dauguma taip pat priklauso S.Stankui lojaliems žmonėms.
Turėti šią įtaką S.Stankui leidžia teisiškai tvarkingi, bet, lyginant su kitų Lietuvos sporto federacijų, labai keisti, LFF įstatai. Leidžiu sau daryti išvadą, kad sekmadieninis futbolo forumas turi tapti pirmuoju žingsniu E.Eimontui siekiant LFF įvesti tikrą demokratiją.
I.Pankratjevas visomis išgalėmis vengė bendrauti su žurnalistais, taip pat elgėsi J.Kvedaras ir tai LFF darė didžiulę žalą. Dabar viskas taip pat yra priešingai. Tiek E.Eimontas, tiek E.Jankauskas yra atviri žurnalistams.
Pirmojoje forumo dalyje išgirdome FIFA, UEFA ir Vengrijos futbolo federacijos atstovų pranešimus apie tai, kaip yra valdomos šios organizacijos, kokius reikalavimas nacionalinėms federacijoms turi didžiosios motininės organizacijos.
Kitų šalių laimei, o mums – deja, nelaimei, FIFA ir UEFA nereguliuoja, kaip nacionalinės federacijos turėtų formuoti vykdomuosius komitetus ir kam suteikti balso teisę rinkimų konferencijoje. Netgi priešingai, UEFA atstovas tvirtino, kad tokia nacionalinėms federacijoms suteikiama laisvė – viena pagrindinių UEFA vertybių. Tad UEFA ar FIFA tikrai nepasakys, kad LFF įstatai nėra geri ir juos reikia keisti.
Vis dėlto užuominų forumo metu buvo ne viena. Kai FIFA atstovė, ant didelio popieriaus lapo ekspromtu braižiusi LFF valdymo schemą, paklausė forumo dalyvių, ar jie mano, kad LFF konferencijose atstovaujama visai futbolo bendruomenei, salėje daugelis plačiai tylomis nusišypsojo, o garsiai angliškai nuskambėjo viena replika: „They should“ („Jie turėtų“).
Taip pat Vengrijos FF atstovas akcentavo, kad jo šalyje balso teisę turi ne tik regioninės federacijos, bet ir didžiausi klubai, lygos, moterų futbolo atstovai ir pan.
Signalas lyg ir aiškus. Bendruomenė nemano, kad svarbiausiuose LFF valdymo organuose yra gerai atstovaujama, visuomenė ir žiniasklaida tuo garsiai piktinasi, didžiojoje pasaulio dalyje yra kitokie principai, tad ir mums reikia tobulėti. Futbolo forumo antrojoje dalyje suformuota darbo grupė turi parengti pasiūlymus, vienas kurių, neabejoju, bus visai kitokia generalinės asamblėjos ir vykdomojo komiteto struktūra.
Pačiam forumo antrojoje dalyje dėl Sekmadienio futbolo lygos rungtynių neteko dalyvauti, tad leisiu sau pateikti, mano nuomone, svarbiausius pasiūlymus tiesiog čia:
– Generalinėje asamblėjoje balso teisę turi turėti visi LFF ir visų apskričių futbolo federacijų nariai (bet tik aktyvūs ir vykdantys veiklą bei įsipareigojimus);
– Vykdomajame komitete garantuotas vietas turi gauti A lyga (galima skirti 2 vietas), I lyga, buvusio rinktinių direktoriaus Roberto Tautkaus įkurta Lietuvos futbolo žaidėjų sąjunga (jei veikla tinkamai įsibėgės);
– LFF generalinis direktorius turi būti ne renkamas vykdomajame komitete iš narių pasiūlytų kandidatų ir taip primetamas prezidentui, o tik tvirtinamas paties prezidento teikimu.
Įdomu, kad LFF vykdomajame komitete didžiųjų futbolo klubų balsas dabar yra beveik visiškai negirdimas. Pavyzdžiui, Vilniaus „Žalgiris“ yra Vilniaus regiono futbolo sąjungos (VRFS) narys, tačiau klubo ir VRFS interesai beveik visiškai nesutampa. VRFS rūpinasi II ir žemesnių lygų čempionatų rengimu, o tai „Žalgiriui“ neturi jokios reikšmės. Atitinkamai, VRFS neturi jokios veiklos A ir I lygose, kuriomis rūpinasi kiti LFF subjektai.
Taip būti tiesiog negali, kažkas turi vykdomajame komitete tiesiogiai atstovauti stipriausiems šalies klubams. Geriausiai tai galėtų daryti, pavyzdžiui, A lygos prezidentas ir Lietuvos čempionų atstovas.
Pabaigai, pora kitų detalių. LFF komercijos vadovu pradėjo dirbti Edgaras Stankevičius, praeitą sezoną besidarbavęs Lietuvos krepšinio lygoje.
Be to, LFF antrą ciklą iš eilės pardavė visas reklamines pozicijas per vyrų rinktinės rungtynes užsienio rinkodaros kompanijai, todėl stadione matome tuos pačius reklaminius stendus kaip ir daugelyje kitų šalių.
Tokios sutartys leidžia LFF užsidirbti didelę sumą pinigų gana minimaliomis pastangomis, nevaikščioti po Lietuvos kompanijas siūlant rėmimo paketus ir visas jėgas skirti rungtynių reklamos kampanijoms – tokioms kaip ankstesnioji „Atnešk savo širdį“ ar šiemetiniai futbolininkų pažadai. Visoms kitoms sporto šakoms, įskaitant krepšinį, lieka tik pavydėti.
Dalių Matvejevą galite sekti „Facebook“ socialiniame tinkle.