Garsiausia 2015 metų Lietuvos dopingo istorija – aikštėn iškilusi žinia apie sunkiaatlečio Ramūno Vyšniausko antrąjį dopingo vartojimo atvejį. Prisiminimai paprasti: sportininkas 2014 metų pradžioje drąsiai kalbėjo apie planus Europos čempionate kovoti dėl kelialapio į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes, tačiau prieš pat čempionatą netikėtai paskelbė apie karjeros pabaigą.
Na o 2015-ųjų pabaigoje paaiškėjo, kad karjera buvo užbaigta praėjus vos keletui dienų po neplanuoto antidopingo agentūros pareigūnų apsilankymo. Pasirodo, pareigūnai apsilankė ne veltui.
Įdomiausia, kaip į pasklidusią žinią apie dopingą reagavo pats sunkiaatletis ir jo tėvas, Lietuvos sunkiosios atletikos federacijos (LSAF) prezidentas Bronislavas Vyšniauskas. Pastarasis atsikirto, kad visa tai nesąmonės, Ramūnas niekur nė neketino dalyvauti, o plačiau paaiškinti nieko negalįs, nes Klaipėdoje tuo metu vyko Europos jaunių ir jaunimo čempionatas. Tiesiog tuo metu neturėjo tam laiko.
Neatsitiktinai ryšių su visuomene specialistai jau parašė ne vieną straipsnį apie M.Šarapovos veiksmus, kaip apie pavyzdinius.
Padrąsintas tėvo pozicijos R.Vyšniauskas žengė dar toliau. Pareiškė, kad jis jau daug metų sukasi sporto ir šou pasauliuose, žino visas taisykles, kaip reikia elgtis tokiose situacijose, todėl po Europos čempionato kartu su federacija viską išsamiai paaiškins planuojamu pranešimu spaudai.
Pasirodo, krizių valdymo taisyklės pagal Vyšniauskus reiškia pažadą ir jo netesėjimą. Žurnalistai juokauja, kad „dar tik pusė metų praėjo, gal dar atsiųs“.
Liūdna, bet susilaikydami nuo komentarų Vyšniauskai uždegė žalią šviesą Lietuvos sunkiosios atletikos įvaizdžio žlugdymui. Visi tampa laisvi kurti savo interpretacijas, įvykių versijas, kai kita šalis nenori nieko nė neigti, nė komentuoti, nors turi tokią galimybę.
Buvo prisiminti visi Lietuvos sunkiosios atletikos pasaulį drebinę dopingo atvejai (pirmasis R.Vyšniausko, Dovilės Blažiūnaitės ir Aurimo Didžbalio), o vienas sporto žurnalistas, atvirai vadinantis B.Vyšniauską Lietuvos dopingo tėvu, gavo dar vieną argumentą.
Pabaigai Lietuvos sunkiosios atletikos vadovas dar papildomą kartą šovė sau į koją – apkaltino žurnalistus, kad jie rašo tik apie dopingą, o ne apie uostamiestyje vykstantį Europos čempionatą. Nesvarbu, kad paties vadovaujama federacija neišsiuntė žiniasklaidai nė vieno pranešimo spaudai, o jos tinklalapyje tik čempionatui įsibėgėjus dingo Niujorko dangoraižių vaizdai ir pasirodė šiek tiek informacijos apie renginį.
Bronislavas Vyšniauskas atsikirto, kad visa tai nesąmonės, Ramūnas niekur nė neketino dalyvauti, o plačiau paaiškinti nieko negalįs, nes Klaipėdoje tuo metu vyko Europos jaunių ir jaunimo čempionatas.
Dabar LSAF tinklalapis prižiūrimas, atnaujinamas, gal daugelis jau ir R.Vyšniauską pamiršo, tačiau ar ne per didelė žala sporto šakai buvo padaryta prieš pusę metų? Kiek reikia drąsos atėjus pas potencialius rėmėjus pasakyti, iš kur esi, kai supranti, kad verslininkui pirmiausia ateis į galvą mintys apie dopingą? Kiek potencialių jaunųjų sunkiaatlečių tėvų nusprendė, kad jų vaikams šioje dopingo skandaluose skęstančioje sporto šakoje ne vieta?
Tiek tos istorijos. Jei manote, kad Vyšniauskai elgėsi teisingai, galite pasimokyti iš jų.
Bet galite imti ir kitą pavyzdį – garsiąją Rusijos tenisininkę Mariją Šarapovą. Sužinojusi, kad įkliuvo, rusė surengė specialią spaudos konferenciją, pati paskelbė naujieną ir atsakė į visus klausimus. Tuo metu niekas apie dopingą nebuvo net suuodęs, viso pasaulio žiniasklaida spėliojo, ar traumų kamuojama tenisininkė paskelbs apie karjeros pabaigą, ar apie sužadėtuves.
M.Šarapova, kaip sakoma, priėmė visą smūgį į save. Prisiėmė visą kaltę sau, teigė neperskaičiusi įdėmiai laiško apie mildronato uždraudimą, apgailestavo dėl atvejo ir iš anksto susitaikė su gresiančia bausme.
Viskas – lyg ir viešųjų ryšių vadovėlio. Krizių valdymo pradžiamokslis prisako pačiam būti blogų naujienų šaltiniu, jei tik tai įmanoma, ir maksimaliai bendradarbiauti su visomis suinteresuotomis šalimis.
Tokia taktika lėmė, kad M.Šarapova net išsaugojo porą reklaminių sutarčių su garsiomis užsienio bendrovėmis, nors dauguma bendradarbiavimą ir nutraukė.
Marija Šarapova, sužinojusi, kad įkliuvo, surengė specialią spaudos konferenciją, pati paskelbė naujieną ir atsakė į visus klausimus.
Neatsitiktinai ryšių su visuomene specialistai jau parašė ne vieną straipsnį apie M.Šarapovos veiksmus, kaip apie pavyzdinius.
Tuo metu žinia apie Rūtos Meilutytės varžovės Julijos Jefimovos dopingo vartojimo antrąjį atvejį nutekėjo iš kitų šaltinių, o pati plaukikė ilgai tylėjo. Kol tylėjo – ritosi straipsniai apie jos atvejį ir gresiančią diskvalifikaciją iki gyvos galvos. Kitaip tariant, visa tai, kas buvo likę iš jos reputacijos po pirmojo dopingo vartojimo atvejo, tvirtai smogė į gilaus šulinio dugną.
Kovo 21-ąją J.Jefimovos paskelbtas graudus asmeniniu kompiuteriu padarytas vaizdo įrašas su iš lapo skaitomais pasiteisinimais sukėlė ne pagarbą, ne gailestį, o tik pajuokos bangą.
Jaučiate skirtumą nuo M.Šarapovos veiksmų? Ne veltui pačioje Rusijoje tenisininkė jau daugelį metų laikoma labiau amerikiete nei ruse. Tą patį po jos spaudos konferencijos akcentavo ir dalis Rusijos žiniasklaidos, skelbdama, kad „M.Šarapova šioje situacijoje pasielgė ne rusiškai, o amerikietiškai“.
O kaip pasielgė R.Vyšniauskas?
Belieka tikėtis ir linkėti, kad Lietuvos sportininkai bei organizacijos pasimokys iš pastarojo pusmečio svetimų veiksmų ir sunkiomis akimirkomis (nebūtinai dėl dopingo atvejų) elgsis ne taip, kaip įprasta didžiojoje kaimynėje Rytuose.
Dalius Matvejevas yra ilgametis sporto žurnalistas, Lietuvos sporto žurnalistų federacijos prezidiumo narys. Jį galima sekti socialiniame tinkle „Facebook“.
