Taigi šiandien krikščionys (o ypač katalikai) švenčia I Gavėnios sekmadienį. Švenčia?! Dar vieno karantino pradžią? Jie visai ligoniai, ar ką?! – ar dar po vieno 40-dienio išliks gyvųjų švęsti tų Velykų?! Nors, tiesa, jie gajūs – ne vienas pasaulio galiūnas jiems vis žada greitą mirtį, o jie – it kokie virusai mutavęsi – vis dar čia, zarazos.
Beje, dabar net ir patys save dusina papildomom gavėniom – ir nieko, atlaiko! Antai, kaip tik praėjusį trečiadienį – vadinamąjį Pelenų – lygiai po devynių savaičių, jie leido saviesiems pagaliau legaliai dalyvauti Mišiose (nors ir su titaniškais ribojimais, pvz., didmiesčiuose – nepaisant kokio milžiniško tūrio tai katedra ar bazilika – po 15 sielų vienu metu). Ir nieko – atlaiko, tyliai.
Kaip tyčia šiom dienom papasakoja vienas tėvas jėzuitas, Belgijos vyskupų konferencijos atstovas spaudai, kad pas juos Briuselyje irgi lygiai tokia pati – 15 žmonių – taisyklė; bet jie tą patį Pelenų trečiadienį savo vienuolyno maldos namuose aukojo – dėmesio! – 24-erias Mišias, idant visi trokštantys galėtų pradėti tą Gavėnią pasibarstę galvas pelenais! Gal kas regėjote pas mus šitokį uolumą? Prašau, pasidalinkit, nes man neteko girdėti; užtat savo akim, gyvai, ne tik per ekraną mačiau, kaip žmonės brazdino užrakintų didmiesčio bažnyčių rankenas – nesėkmingai, šaltyje, bet vis vien – gana tyliai...
Gal kas regėjote pas mus šitokį uolumą?
Nežinau, ar kažką dėl to realiai galėjau padaryti, bet vis vien prieš tuos žmones (daugiausia tai – garbaus amžiaus moterys) jaučiuosi kaltas, todėl – atsiprašau... Kaip diakonas Mišių aukoti negaliu, ale bent pelenų ar Komunijos atnešt galėčiau.
Tad kas gi ta Gavėnia, kad į ją taip veržiasi vis dar gyvi likę tikintieji? Ar – kaip dažnas pabažnas katalikas pratęs manyti, jog tai – tik dar vienas pasninko, apsimarinimo, Graudžių verksmų ir panašių judesių metas, kurį reikia kažkaip stoiškai išgyventi?
Ar – kaip kone moksliškai paaiškina kultūriniai katalikai – etno-kosmo-eko-logiškai didžiai vertingas periodas?.. O ką gi apie tai teigia pati Bažnyčia šiandien? Aiškiausiai ir labiausi ji tai daro – Šventojo Rašto bei liturgijos žodžiais.
Pirmasis skaitinys (Pr 9, 8–15) primena Dievo sandorą su iš tvano išgelbėtu Nojumi po 40 dienų ir naktų karantino.
Psalmė (Ps 25, 4-9.) ir jos priegiesmis skelbia: Viešpatie, elgiesi teisingai ir gailestingai su tais, kurie tavo Sandoros laikosi.
Antrajame skaitinyje (1 Pt 3, 18–22) apaštalas Petras primena apie Dievo kantrybę Nojaus dienomis ir tai, kas gelbėja mus iš mūsų vargų tvano: Jus dabar gelbsti tų dalykų vaizdinys – krikštas. Jis nėra nešvaraus kūno nuplovimas, bet Dievo maldavimas suteikti gryną sąžinę dėlei Jėzaus Kristaus prisikėlimo; įžengęs į dangų, jis sėdi Dievo dešinėje, o jam yra pavaldūs angelai, ir valdžios, ir galybės.
Evangelistas Morkus (Mk 1, 12–15) galiausiai šiandien itin trumpai ir dinamiškai paskelbia apie Jėzaus karantiną:
Dvasia jį išveda į dykumą. Dykumoje jis praleido keturiasdešimt dienų šėtono gundomas. Jis buvojo su žvėrimis, o angelai jam tarnavo. Kai Jonas jau buvo suimtas, atėjo Jėzus į Galilėją ir ėmė skelbti gerąją Dievo naujieną: „Jau atėjęs metas, jau arti Dievo karalystė! Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“
Morkus net ilgėliau nestabteli prie įspūdingų Jėzaus gundymų dykumoje, kuriuos išsamiai papasakoja kiti evangelistai. Regis čia jam svarbu kuo greičiau mums pranešti – dėl ko visa tai, kas po to – po dykumos, kur ji atveda, kuo baigiasi?!
Ir štai – Jėzus, atėjęs į dykumą išsyk po to, kai Jonas Jį pakrikštijo Jordane ir visiems girdint nuaidėjo Tėvo balsas iš dangaus: „Tu esi mano mylimasis, tavimi aš gėriuosi!“, – dabar Sūnus sugrįžta į savo kraštą ir skuba skelbti žmonėms svarbiausiąjį dalyką, dėl kurio Tėvas jį čia siuntė – JAU! Atėjo metas – Dievo karalystė čia pat! Tad jums tereikia atsiverti ir priimti tą Gerąją naujieną – Evangeliją! Tik tiek?! O kaip tai padaryti? Atsiverskite ir tikėkite Evangelija – trim žodžiais ir vienu jungtuku atsako Jėzus.
Tai štai, kas toji mūsų 40 dienų karantininė Gavėnia – išgirsti, priimti ir patirti šią džiugiausią žinią, kurią tik Viešpats galėjo mums sugalvoti. Nors ji mums gal net ir neatrodo tokia įspūdinga ir smagi, kaip kad čia Bažnyčia skelbia Jėzaus lūpomis... O jeigu vis tik tai – tiesa?! Kas padės man patikėti tuo?.. Ar man dėl to irgi reikia iškeliaut į dykumą?..
Tai štai, kas toji mūsų 40 dienų karantininė Gavėnia – išgirsti, priimti ir patirti šią džiugiausią žinią, kurią tik Viešpats galėjo mums sugalvoti.
Bet argi jau nesu joje – juk šitas karantinas, bjauri dykuma, kurioje jau šitiek mėnesių gyvename ir net ne keturiasdešimt dienų jau dustame – tai pati tikriausia dykuma. Ir čia apstu žvėrių, visokių baisių padarų, mikro ir makro organizmų... O ką jau bekalbėti apie gundymus, pvz., visko mirtinai bijoti – virusų, skiepų, žmonių, bankrotų, žodžiu – mirties...
O gal dar baisiau čia susitikti su... savimi ir su Dievu? Biblijoje dykuma – tai visuomet ir šitokio susitikimo akimirka. Gi tuomet ir atsivertimo vieta – metanoja – graikiškasis žodis, kurį evangelistas perduoda kaip Jėzaus – toks nuostabus ir iškalbingas: tai reiškia pranokti savo supratimą, o tada – radikaliai pakeisti kryptį... Sakytum kone išprotėti kaip iš meilės, kuri iš esmės perkeičia tavo gyvenimą! (Net psichologai pasiskolino iš teologų šį terminą panašiam procesui nusakyti.)
Tad kas bus tai, kas man padės atsiversti ir tikėti Evangelija? Tas pat, kas ir „išprotėjusiam įsimylėjėliui“ – tik susitikimas su mane pamilusiu ir mano pamiltu Asmeniu. Kuomet išgirsiu, patirsiu, ištarsiu: „Tu – mano mylimasis/mylimoji! Tavimi aš gėriuosi!“ – tuomet patikėsiu, kad tas Viešpats – tai ne ideologija, ne taisyklių, įstatymų, konvencijų talmudai, o Asmuo, kuris mane myli ir paliudija savo meilę iki galo!
Tada aš irgi išprotėsiu iš laimės ir eisiu, skelbsiu tą džiaugsmingiausią žinią ir savo gyvenimą Mylimajam atiduosiu.
Tad štai apie ką Nojus, Dievas ir vaivorykštė:
Aš palaikysiu savo sandorą su jumis: niekada daugiau visi marieji gyvūnai nebus tvano vandenų išnaikinti, niekada daugiau nebus tvano žemei nuniokoti. Ir šis, – Dievas pridėjo, – bus ženklas, kurį aš duodu visiems amžiams, mano sandoros tarp manęs ir jūsų bei visų su jumis esančių gyvūnų. Savo lanką padėjau į debesis, ir jis bus ženklas sandoros tarp manęs ir žemės. Kai debesis viršum žemės supūsiu ir pasirodys debesyje mano lankas, aš atsiminsiu savo sandorą.
Dievas po tvaninio karantino nieko nebereikalauja iš Nojaus, o tik pats pažada, įsipareigoja, net sandorą su juo paskelbia, kad niekada daugiau nebebus tokio tvano, bet per amžius bus Jo ištikima meilė žmonėms! O Jo Meilės mums ir iš jos gimusios sandoros ženklas – net ir Jam pačiam atsiminti – bus vaivorykštė.
Jėzus atėjo, ateina tik įgyvendinti šitai. Ir kviečia mane, ir tave.
Jėzus atėjo, ateina tik įgyvendinti šitai. Ir kviečia mane, ir tave. O po keturiasdešimt dienų Jis tai paliudys. O aš?
