Jungtinėje Karalystėje galėtų. Visai neseniai ten buvo įteisintas toks manipuliavimo būsimojo naujagimio genais metodas, kurio dėka galima užkirsti kelią paveldimoms ligoms ir apsigimimams. Tam reikalinga trečio asmens genetinė informacija, kuri naudojama „klaidų taisymui“, kurios gali atsirasti būsimajam tėčiui ir mamai susibėgus ir užmezgus naują gyvybę.
Tik nepagalvokit nieko nešvankaus – toks būdas nereiškia, kad du vyrai turi apvaisinti vieną moterį... Arba dvi moterys turi... Na, su dviem moterimis ir vienu vyru vieno bendro apvaisinimo išvis neišeitų – nebent mėgintuvėlyje.
Tai reiškia, kad vaiką planuojanti pora apsilanko pas specialistus, kurie atlieka genetinius tyrimus ir nustato galimas ligas ar sutrikimus, kuriuos tėvai perduos savo atžalai. Tuomet specialistai žino, kuriuos genus reikėtų „keisti“ ir juos paima iš donoro (neapkraunant jūsų sudėtingais šio metodo mechanizmais, reikia paminėti, kad donoru gali būti tik moteris). Visa šita trijų asmenų genetinė dėlionė pagaminama laboratorijos sąlygomis ir „įstatoma“ būsimai mamai. Jeigu tėvams gims mergaitė, vadinasi, pakeistas savybes ji galės perduoti savo vaikui (nes koreguojami genai, kurie perduodami per motinos liniją).
Įsivaizduokite, jei toks manipuliavimas žmogaus genais perliptų būtinybės ribas ir taptų mados arba kultūros reikalu. Tai reikštų, kad ateities šeima galėtų sumodeliuoti savo vaiką pagal katalogą.
Kalbant apie mūsų mokslininkų galimybes plėtoti tokį metodą, mano jau minėtame Seimo priimtame įstatyme sakoma: „Biomedicininiai tyrimai, kurių metu modifikuojamas žmogaus genomas, gali būti atliekami tik profilaktikos, diagnozavimo ar gydymo tikslais ir tik tais atvejais, kai juos atliekant nesiekiama modifikuoti palikuonių genomo.“
Tai reiškia, kad jei šiuo metu „trijų tėvų vaiko“ sukūrimas jau būtų išvystytas ir taikomas, tai lietuviai galėtų tik ateiti pas specialistą, pasidaryti tyrimą ir sužinoti, kad pavyzdžiui, egzistuoja 50 proc. tikimybė susilaukti vaiko su nepagydoma ir baisia liga.
Tada jie galėtų žaisti loteriją ir kažkurioj nėštumo stadijoj išsiaiškinti, kad atžala tikrai bus apsigimusi ir negalės gyventi visavertiško gyvenimo. Tada spręsti – nutraukti nėštumą, ar gimdyti? Jei nėštumą nutrauks, tai pagal Marijos žemės standartus tai bus labai amoralu, jei gimdys, tai reiškia, pasirašys iki grabo lentos auginti ir slaugyti neveiksnų asmenį, kuris niekada negalės socializuotis.
Nors iš mano tono gali pasirodyti, kad esu didelis tokios genetinės technologijos šalininkas, iš tiesų ir aš turiu tam tikrų dvejonių, kurios labiau futuristinės nei praktinės.
Įsivaizduokite, jei toks manipuliavimas žmogaus genais perliptų būtinybės ribas ir taptų mados arba kultūros reikalu. Tai reikštų, kad ateities šeima galėtų sumodeliuoti savo vaiką pagal katalogą. Norit blondino mėlynomis akimis? O gal juodaodės mėlynomis akimis? Berniuko? Mergaitės? Viskas įmanoma.
Ir jūsų vaikas nebus linkęs į visokias baisias, paveldimas širdies ligas, onkologines ligas, galės džiaugtis nuostabia medžiagų apykaita ir gerais dantimis. Įsivaizduokit, kad toks metodas komerciškai taikomas visame pasaulyje.
Greičiausiai tai reiškia, kad kai kurių šalių demografinius rodiklius lemia sąmoningas vaiko lyties pasirinkimas dėl kultūrinių nuostatų. Pavyzdžiui, galima spėti, kad arabų šalyse būtų populiaru gimdyti berniukus. O kokiose nors skurdesnėse Europos šalyse – mergaites, nes naudojant tokį genetinio programavimo metodą moteriškos lyties palikuonis jai suteiktas genetines savybes perduos ir savo atžalai, o tai galbūt reikštų, kad šeima sutaupytų kitos kartos genetiniam programavimui.
Žinoma, tada galima spėti, kur toks merginų perteklius nutekėtų – į šalis, kuriose gimdomi daugiausia vyrai. Ir žinoma, jei šitam paveikslui imtume kurią nors šiuolaikinę, turtingą arabų šalį, tai galima įsivaizduoti, kad naudojant tokį metodą ten būtų patenkinamas kultūrinis sūnaus paveldėtojo poreikis ir išsaugomi bendrieji regionui būdingi gymio bruožai, nepaisant to fakto, kad motina iš kito žemyno.
Tam, kad žmonija nepasiektų tokių absurdų, egzistuoja bioetika su savo moraliniais saugikliais.
Tačiau kaip ilgai toks žmonijos genofondas galėtų egzistuoti be dirbtinio reguliavimo? Ar išnyktų nepaklausios išorės savybės, nes nebeliktų genetinių donorų su tomis savybėmis? Čia galima uždavinėti daug klausimų ir dar daugiau fantazuoti kuriant tokias ateities visuomenes.
Tam, kad žmonija nepasiektų tokių absurdų, egzistuoja bioetika su savo moraliniais saugikliais. Bioetika tai tarsi kultūros ir mokslo dialogas. Jei kultūra linkusi į diskusiją ir kompromisus, tai bioetika niekada netrukdys mokslo raidai. Bei jei kultūra didžiąja dalimi grįsta religinėmis normomis, tai bioetika pasirūpins, kad grįžtume į urvus ir apsiklotume lokio kailiais – nes religija tiki nemačiusi, bet ne faktais. Ir į dialogą niekada nesileidžia.
Pavyzdys – Romos katalikai tiki, jog siela gaunama apvaisinimo akimirką. Anot jų, tai reiškia, kad kai moters gimdoje dvi lytinės ląstelės tampa viena ląstele, tai jau yra žmogus. Ir jokių ten tyrimų, klonavimų, pradėjimų Petri lėkštelėje ir kaišiojimų į moterų gimdas negali būti – nes tai žmogus ir jo sunaikinti, tam kad kitas žmogus gautų naudos, negalima. Bet organų persodinimas, kraujo perpylimas yra O.K., nepaisant to, kad dažnai persodinimai ir perpylimai kažkam išgelbėja gyvybę tokiu būdu perrašant Dievo valią, pagal kurią tas nelaimėlis turėjo numirti.
Tokiomis idėjomis dažnai turi vadovautis bioetikos protai ir politikų galvos, kažką leisdamos ar neleisdamos mokslininkams. Lietuvių biomedikai, greičiausiai, niekada neatsiims Nobelio premijos, nes kažkam žmogaus embrionas yra lygus visam Žmogui (Kodėl? Ar bet koks kitas ląstelių darinys iš žmogaus kūno irgi yra objektas, kurį galima vadinti „žmogiškąja gyvybe“? Ar operacijos metu pašalintas inkstas turi sielą ar jos dalį?).
Embrioninių kamieninių ląstelių tyrimai daug kur pasaulyje smarkiai apriboti arba uždrausti. Lietuvoje, žinoma, uždrausti. Daugelis mano, kad tokiems tyrimams naudojami abortuoti vaisiai. O dažniausiai tokiems tyrimams embrionai sukuriami apvaisinimo mėgintuvėlyje būdu.
Jei mokslui niekas nekaišiotų pagalių į ratus ir šios srities specialistai visame pasaulyje galėtų nuodugniai gilintis į embrionų kamieninių ląstelių savybes, tai gali būti, kad šiandien jau būtų atrasti metodai, kurių dėka būtų galima regeneruoti įvairius žmogaus kūno audinius ir gydyti daugybę ligų.
Dabar skaitau užsienio portalų antraštes, esą britų mokslininkams puikiai sekasi vystyti mano minėtą „apvaisinimo iš trijų tėvų“ metodą ir galvoju: kodėl tai negalėtų vykti Lietuvoje? Juk mes neturime nei galybės naudingųjų iškasenų, nei sunkiosios pramonės fabrikų, todėl orientuotis į naujausias technologijas ir mokslo plėtrą būtų puiki kryptis (nors ir ne greitai atsiperkanti).
Tam tereikia sukurti tinkamą įstatyminę bazę, kurios biurokratija minimaliai ribotų mokslo įstaigas. Perorientuoti šalies investicinius interesus, ir aš įsitikinęs, kad atsirastų daugybė užsienio investuotojų, kurie pasinaudotų Lietuva, kaip platforma savo tyrimams ir gamybai. Bet kažkodėl, kaip kokiuose viduramžiuose, vadovaujamės prietarais ir baimėmis dalykams, kurių gerai nesuprantame, užuot išsiaiškinę ir paaiškinę likusiam pasauliui.
*Pamąstymui: kodėl Vidurio-Rytų Europos valstybė siejama su Artimuosiuose Rytuose gyvenusios moters vardu, kuri nieko negirdėjo apie Lietuvą, nes jos gyvenimo metais Lietuvos valstybė net neegzistavo?
TAIP PAT SKAITYKITE: Daumantas Liekis: Čia partizanas Jonas. Jūs skolingi Jonui už savo laisvę
