O jei kas nors nusprendžia surengti kokios švietimo ir mokslo ministrės žinių patikrą ir užduoti klausimą iš septintos klasės kurso, tai tiesiog perjungiu kanalą, nes negaliu ištverti svetimos gėdos. Ir tada mąstau, kad štai kaip toli žmogų gali nuvesti ryžtas – net į Seimą ar į Vyriausybę!
Nesvarbu, kad trūksta gabumų, jaunatviško entuziazmo ar pagrindinių žinių. Netgi nesvarbu, jei apatijos ir pesimizmo pas kandidatą daugiau nei noro nuveikti kažką gero ir meilės savo darbui. Svarbu, kad yra ryžtas užimti pareigas. Juk diplomas, ar net daktaro laipsnis pas juos yra. O čia jau reiškia, kad žmogus. Nes kaip ten sako rusiškai? „Bez bumaški ty kakaška“?
Aš, kaip sovietmečio nematęs ir su kompiuteriais užaugęs, nesuprantu, – kokie tai unikumai? Kaip socialinius tinklus niekinantys ir touchscreen‘ų bijantys antikvarai sugeba pasiekti tokias aukštumas, iš kurių vadovauja šiuolaikinei valstybei? Ir net priima sprendimus, kurie lemia tokių jaunuolių kaip aš kasdienybę bei ateitį!
Tikrai nemeluoju. Man taip įdomu sužinoti, ką visi tie buvę spaliukai, tapę komjaunuoliais, tada atmušti diedovščinos (arba jos išvengę), vėliau priimti į komunistų partiją ir šlovinę Stalino saulę, o jai nusileidus supratę, jog ši daugiau nepatekės, garsiai pasakė, kad buvo tokie laikai ir visi turėjo paklusti sistemai, – ką jie išties mąsto? Tiksliau, kaip jie mąsto?
Kaip mąsto diktatūrinės, vienpartinės politinės sistemos užaugintas politikas? Sistemos, kurioje balsavimas ir dalyvavimas valdžios struktūrose tebuvo parodija. Fikcija. Fantazija, kuria nė vienas sprendimo metu ranką kėlęs komunistų partijos narys netikėjo. Vardan ko jie gyvena demokratinėj valstybėj?
Įsivaizduokit, septintą dešimtį perkopęs vyras, kuris beveik visą gyvenimą praleido politikoje, tiek savo laiko ir jėgų atiduoda dalykui, kuris niekaip nepagerins nė vieno šitos šalies piliečio gyvenimo.
Kartais tiesiog imu ir įsivaizduoju. Pavyzdžiui, geriausiai tokio tipo politikus įkūnijančio Broniaus Bradausko dieną. Juk tai tokia sovietinio vyro ikona! Pradedant septintąjį dešimtmetį menančiais ūsais ir baigiant primityvia trauka medžioklei. Gali būti, kad Bronius netgi prisimena laikus, kai Lietuvoje pasirodė kolorado vabalas. Ir dar tas geras dieneles, kai už nušautus vilkus ir nusukiotas vilkiukų galveles mokėdavo premijas. Na, tada buvo toks požiūris į supančią aplinką. Atseit, svarbiausia ūkis, kolūkis ir liaudis. O menas, gamta ir net nekorektiškas mokslas niekam nebuvo svarbūs.
Prieš kelias dienas Bronius Bradauskas labai stengėsi. Taip stengėsi, kad, matyt, net pats savimi didžiavosi. Kol ¾ Seimo narių buvo užsiėmę artėjančiais rinkimais, jis trynė savo brangiąją Seimo nario kėdę ir dar kartą mėgino realizuoti įstatymo pataisą, kuri leistų medžioklėje naudoti naktinius taikiklius.
Įsivaizduokit, septintą dešimtį perkopęs vyras, kuris beveik visą gyvenimą praleido politikoje, tiek savo laiko ir jėgų atiduoda dalykui, kuris niekaip nepagerins nė vieno šitos šalies piliečio gyvenimo. Štai jums ir ryžtas, kuris veda toliau nei talentas. Nes tai jau ne pirmas kartas, kai Bronius mėgina prastumti šitą įstatymo pataisą. Anksčiau ji buvo atmesta ir sulaukė didelio visuomenės pasipiktinimo. Bet Bradauskas nenuleido rankų ir vėl entuziastingai, kaip tais laikais, kai žmonės šlovino visokias saules, kilo įrodinėti naktinių taikiklių būtinybės medžioklėje.
Sustabdykit bet kurį Lietuvos didmiesčio jaunuolį nuo 25 iki 35 metų amžiaus ir paklauskit, ar jis atiduotų tiek pastangų mėgindamas įteisinti galimybę į gyvūnus šaudyti naktį? Galiausiai, ar jam pačiam reikia tokios galimybės?Greičiausiai sulauksit neigiamo atsakymo. Ir nieko čia nuostabaus, nes Bradauskas ir tas jaunuolis gyvena skirtinguose pasauliuose. O gal tiksliau, skirtingose laiko plotmėse?
Pasitelkim truputėlį prozos ir padarykim, kaip aš mėgstu. Įsivaizduokim pasaulį Broniaus Bradausko akimis. Tą svarbią dieną, kai jis turėjo antrą kartą pustuštei Seimo salei įsiūlyti šitą įstatymo pataisą.
---
Kai kam tai buvo tobulas rytas. Virš Vilniaus ką tik pradėjo tekėti ryški, raudona saulė. Jos spinduliai skverbėsi pro drūtus daugiabučių šonus, skrodė tyrą ir giedrą dangų taip pat sėkmingai, kaip ir virš automobilių spūsties, vienoje judriausių miesto gatvių, tvyrojusį smogą.
Iki tos akimirkos, kol į beveik nejudančią mašinų eilę įsijungė vienas prabangus visureigis, galima buvo sakyti, kad šiame mažame žemės ruoželyje nėra nė vienos laimingos būtybės. Juk tai spūstis ankstų antradienio rytą. Toks reiškinys, kurio nė vienas iš jame dalyvaujančių žmonių visa širdimi nenorėtų, tačiau kažkodėl kas rytą jame dalyvauja tarsi puoselėdami gerą tradiciją.
Vienintelis prabangaus visureigio vairuotojas nejautė kančios sėdėdamas beveik nejudančioje transporto priemonėje su veikiančiu varikliu. Jis net nepastebėjo, todėl ir rusiškai nesikeikė, kai penki automobiliai iš eilės tyčia jo neįleido į savo gretas iš šalutinio kelio.
Visureigio vairuotojas įsivaizdavo, kaip po kelių valandų Seime posėdžio pirmininkas jį kvies vardu prie tribūnos: „Pirmąjį į tribūną kviečiu Bronių Bradauską“. Mintyse išgirdęs šiuos žodžius jis kiek susiraukė. Mat anksčiau jį būtų kvietę sakydami „kviečiame draugą Bradauską pasisakyti“, bet dabar tokie laikai, kai žmogus žmogui nebe draugas, o vilkas. „Tikrai, kad vilkas... MATJ TVOJU!!” – sušvokštė Bronius kirsdamas kumščiu per vairą ir negailestingai signalizuodamas kažkokiam chamui, netikėtai prieš jį užlindusiam į priekyje susidariusį tarpą.
Glostydamas savo vešlius ūsus, kurių taip nekentė jo žmona, Bradauskas vėl prisiminė, kad šiandien neverta nervuotis. Šita diena bus kitokia nei visos iki šiol
„Šiandien yra tikslas. Reiškia, bus proga ir vakare atšvęsti. O tai jau vis geriau, nei prisigerti iš liūdesio. Ir svarbiausia, kad čia viskas dėl gamtos. O gamta, kaip visi žino, mano tikrasis pašaukimas. Nu, gal tik visokie gyvūnų globėjai nesupranta. Bet jie ir šiaip apie gamtą nelabai ką supranta. Čia aš galiu siūlyt įstatymus, o jie gali tik burnot. Ir šiandien gerą pasiūlysiu!“ – mąstė Bronius vėl taip valiūkiškai šypsodamasis ir vėl pilnas tos energijos, koks būna, kai po medžioklės sėdasi prie stalo.
Bradauskas žinojo, kad šiandien jo planus, galima sakyti, palaimino patys horoskopai. Didžioji dalis Seimo narių bus išvykę, o likusius bus galima įtikinti pasitelkus naują argumentą: „Tik, kad nepamirščiau pradėt sakydamas apie negerėjančią afrikinio kiaulių maro situaciją Lietuvoj. Ir dar apie tai, kad jei negalėsim šernų medžiot su naktinio matymo taikikliais, tai per Kalėdas ir Velykas nebus kiaulienos ant šventinių stalų.“
Supratęs, kaip baisu būtų, jei per šventes nebūtų kiaulienos ar dar blogiau – taurelės nebūtų galima užkąsti su lašiniais ir svogūnu, arba jei jo pasiūlymas medžiot šernus su naktinio matymo taikikliais būtų atmestas, Bronius dar kartą rėžė stambiais, plaukuotais krumpliais per vairą. Nuaidėjo signalas. Tik šį kartą dėl to, kad nervai neatlaikė įsivaizduoto siaubo.
Jau buvo galima matyti lėtai spalvas keičiantį šviesoforą. Tai reiškė, kad tuoj Bronius žengs į Seimo posėdžių salę ir pasistengs, kad šernų medžioklė jam ir jo draugams būtų dar įdomesnė nei bet kada anksčiau.
Medžioklė Bradauskui buvo ramybės oazė. Vienintelis jo gyvenimo džiaugsmas, sulaukęs šių dienų. Dabar jis visomis išgalėmis siekė tą savo gyvenimo palydovą, kurį kiti vadino jo darbu ir tarnyba, priversti suktis aplink savo gyvenimo saulę – medžioklę. „Jeigu viskas gerai, tai tikrai būsiu ištesėjęs visus pažadus draugams!“ – sparčiai žingsniuodamas Seimo koridoriumi į lemtingąjį posėdį galvojo Bradauskas.
Kaip ir turėjo būti, posėdžio pirmininkas pašaukė Bronių prie tribūnos pasisakyti nenaudodamas nei taip Broniaus mylimo „drauge“ kreipinio, nei pridėdamas prie pavardės tėvavardį. Tačiau tai negalėjo sugadinti Bradausko nuotaikos ir ryžto. Beveik tuščia Seimo salė reiškė, kad ši diena baigsis švenčiant.
Bronius pradėjo savo kalbą kaip ir buvo planavęs: „De ja, af ri ki nio kiau lių ma ro si tu a ci ja Lie tu vo je ne ge rė ja, ži di nių at si ran da pa pil do mai. Ne įro di nė siu, kas tą už kra tą ne šio ja, bet vie nas iš veiks nių yra su žeis ti lau ki niai gy vū nai, tai bū tent šer nai, ku riuos su žei dus te ka krau jas ir tik per krau ją dau giau sia yra ne šio ja mas šis už kra tas. Si tu a ci ja bū tų gal būt vie no kia ar ki to kia, bet Eu ro pos Są jun gos rei ka la vi mai eks por tuo ti kiau lie ną… De ja, pa kliū na į zo nas la bai di de li kom plek sai, ku rie ne ga li to da ry ti. Ir ta da ve te ri na ri ja pri ėmė spren di mą įpa rei go ti vi sus ma žus ūki nin kus, o jų yra apie 30 tūkst. Lie tu vo je, iš skers ti kiau les ir ne au gin ti pri va čio se fer me lė se, fer mo se po pen kias, še šias, de šimt kiau lių ir t. t. Va di na si, Lie tu vo je, ka da mū sų tra di ci jos yra to kios – kiau lie na prieš Ka lė das, prieš Ve ly kas – ne be liks kiau lių. Si tu a ci ja yra la bai grės min ga. Vie na iš prie mo nių ko vo ti su af ri ki niu kiau lių ma ru yra už kar dy mas to už kra to ne šio ji mo. Ka dan gi Me džio to jų ir žve jų drau gi ja yra įsi pa rei go ju si su ma žin ti lau ki nių gy vū nų – šer nų skai čių iki nu sta ty tų ve te ri na ri jos nor mų, mes ne ga li me to už tik rin ti ne tu rė da mi tam prie mo nių.
Tie, ku rie yra Gy vū nų glo bos or ga ni za ci jos na riai ir pa na šiai, tie, ku rie čia šian dien kal bės, aš žiū riu į ko le gą po ną Li ną… Kas šer nui yra ge riau: ar su žeis tam laks ty ti po miš ką, ar bū ti vie toj nu šau tam ir ne si kan kin ti?“
---
Čia ir baigsiu prozos motyvą. Tiesą sakant, jis baigėsi jau tada, kai Bradauskas pradėjo savo kalbą Seime. Tai neišgalvoti žodžiai, kuriuos jis tikrai sakė praėjusį antradienį, ir kuriais grindžia naktinių taikiklių būtinybę. Aš taip nerimtai vertinu B.Bradausko argumentus, kad net nesigilinsiu į afrikinio kiaulių maro plitimo priežastis.
Tiesiog trumpai paaiškinsiu – pirmiausia, jei įkaušę medžiotojai naktį nešaudytų į šernus, jie nelakstytų po apylinkes kraujuodami. Antra, ir be naktinių taikiklių medžiotojai nušauna tiek šernų, kiek reikalauja veterinarai (veterinarų rekomendacijos nurodė šernų populiaciją sumažinti iki 25 000 individų, apskaitos parodė, kad populiacija sumažėjo iki 21 000 individų). Ir šiaip nešaudyti į gyvūnus yra humaniškiau, nei šaudyti į juos su naktiniais taikikliais. Rekomenduočiau juos fotografuoti arba stebėti su žiūronais. Bet juk tai kažkas labai skandinaviško? Labai nebūdinga tipiškam partiniam mužikui?
Dabartiniam Broniaus Bradausko pakartotiniam siūlymui įteisinti naktinio matymo taikiklius medžioklėje pritarė 48 Seimo nariai, 21 narys nepritarė ir 10 susilaikė. Šį trečiadienį Seime vyks balsavimas dėl įstatymo pataisos priėmimo.
Įdomu tai, kad dar nepriėmus įstatymo, leidžiančio civiliams naudoti naktinio matymo taikiklius, kai kurios medžioklės prekių parduotuvės jau siūlo įsigyti daugiau nei 700 eurų kainuojančią optiką. Ar tai reiškia, kad Bronius Bradauskas garantavo visiems medžiotojams, jog naktiniai taikikliai bus?
Juk ir tada, kai aš dar nebuvau gimęs, svarbūs sprendimai būdavo priimami anksčiau, nei už juos nubalsuodavo.
TAIP PAT SKAITYKITE: Daumantas Liekis: Kai šuo tampa idioto aksesuaru, o medžiotojai degeneratais
