Geriau tokią šventą dieną pakalbėti apie tai, kokia unikali krikščionių religija. Ypač Lietuvoje. Trumpam apsimeskim, kad viskas, kas parašyta Testamentuose yra neginčijamos tiesos ir nusikelkim į biblijinius laikus prieš pat Jėzaus gimimą.
Dievas nusprendžia atsiųsti į Žemę savo sūnų, kad šis padėtų žmonėms jį atrasti ir pasukti doros keliu. Ir štai, neilgai trūkus, skurde, purve ir tarp naminių gyvulių gimsta kūdikis, kuriam Dievas patikėjo išganyti žmoniją. Per visą savo gyvenimą Jėzus propagavo kuklumą, asketiškumą, mokė padėti silpnesniems, sergantiems ir skurstantiems. Žodžiu viso to, ką šiandien laikom žmogiškumo pagrindais.
Nesu didelis Biblijos žinovas, tačiau net ir specialiai ieškodamas nesugebėjau aptikti jokių užuominų apie tai, kad per savo gyvenimą Kristus būtų mėginęs kurti kultą ar religiją savo asmens pagrindu. Kalba ėjo tik apie Dievą. Net tada kai Poncijus Pilotas suimto Jėzaus klausė ar jis žydų karalius, Kristus, matyt jį trolindamas, sakė „jei tu taip sakai...“. Ir jis tą patį sakė daugeliui kitų biblijinių veikėjų, niekada tiesiogiai savęs neįvardindamas karaliumi ar Dievo sūnumi.
Galiausiai Jėzus nuteisiamas žiauria mirties bausme. Ir, mano manymu, tai pats liūdniausias ir tamsiausias jo gyvenimo laikotarpis, po kurio prasideda keistas lunatizmas, kurį vadinam krikščionybe.
Jėzaus pasekėjai sukuria jo vardo kultą. Nepaisant to, kad pats Kristus, greičiausiai į tokią iniciatyvą būtų atsakęs abejingu žvilgsniu ir facepalm'u . Juk Dievas jį atsiuntė į Žemę siekdamas atkreipti žmonių dėmesį į save, paskatinti susiimti ir būti geresniais, bet šie kažkodėl nusprendžia, kad visa šitos žinutės esmė, tai pats Jėzus.
Nepaisant to, kad visa Kristaus gyvenimo odisėja išvirto į asmens kultą, to kulto iniciatoriai sugebėjo išversti Kristaus mokymą į absoliučiai priešingą pusę. Na, panašiai, kaip veidrodis daro – atvaizduoja tą patį objektą, tik priešingai.
Jei Jėzus laikėsi kuklumo, mokė nesivaikyti materialinių vertybių, gerbti kitokius ir neteisti, tai jo sekėjai apsikaustė auksu bei šilkais ir pradėjo persekioti visus nuo raudonplaukių iki homoseksualų. Dar jie pamanė, kad Dievą, kurį jiems mėgino apskelbti Jėzus, efektyviausia būtų garbinti statant rūmus (supraskit, bažnyčias), paskiriant dvasininkus, kurie esą yra tarpininkai su pačia Šventąja Dvasia.
Žinoma, kad tai būtų rimta religija, visam tam prisireikė ir kažkokio simbolio. Kažkam pasirodė, kad visą Kristaus filosofiją geriausiai įkūnija jis pats prikaltas prie lentų, kraujuojantis ir merdintis. Nes, pavyzdžiui, ėdžios, kurias galima drąsiai vadinti gyvybės ir kuklumo simboliu, žyminčiu vieną iš svarbiausių Kristaus gyvenimo epizodų, tam visiškai netinkamos. Gal nepakankamai vizualu?
Nesu didelis Biblijos žinovas, tačiau net ir specialiai ieškodamas nesugebėjau aptikti jokių užuominų apie tai, kad per savo gyvenimą Kristus būtų mėginęs kurti kultą ar religiją savo asmens pagrindu.
Ir šiandien mes, arba tiksliau Jūs, klaupiatės prieš nukankinto vyro atvaizdą, patikit savo paslaptis kažkam, kas sugeba Jums garantuoti nuodėmių atleidimą ir mėginat gyventi pagal organizacijos mokymą, kurios nariai patys nesugebėjo išmokti to, ko mokė jų pranašas. Bažnyčia norėtų diktuoti, kokią šeimą derėtų kurti, su kuo miegoti ir kiek vaikų turėti, nors nei vienas bažnyčios narys neturi jokios praktinės patirties šiuose klausimuose. Bet tai ne taip ir svarbu, nes daugelis mūsų mėgsta pamokslauti apie tai, ko gerai neišmano.
Šitą tekstą skaitote ne todėl, kad nusprendžiau pasamprotauti apie bendrinės krikščionybės spragas ir egzistenciją, o todėl, kad man dar nėra nė trisdešimties ir stebėdamas savo gimtosios religijos dvasininkus ir tikinčiuosius, niekaip negaliu atsakyti į šiuos klausimus:
Kodėl kunigai taip gerai gyvena?
Kodėl dvasininkai, kurie save vadina Jėzaus Kristaus filosofijos sekėjais, o pats Kristus buvo tikriausias asketizmo ir stoicizmo simbolis, šitaip puikiai gyvena?
Savo bičiulių tarpe, turiu kelis kunigus. Su kai kuriais dažnai leidžiamės į panašias diskusijas nemėgindami vienas kito įtikinti priešingai. Kartą, su vienu iš jų, turėjome reikalų tolimiausiame miesto gale, todėl sutarėme, kad mane jis pasiims savo automobiliu. Kai įsėdau į jo prabangų „Volvo“ visureigį nesusilaikiau: „Kaip tu manai, jei Jėzus gyventų šiandien ir jam reikėtų važinėti po Vilnių skleidžiant savo Tėvo mokymą, jis rinktųsi „Volvo“ ar troleibusą?“. Kunigas šypsodamasis atšovė: „Manau, priklauso nuo to, ar jo kelionės metu mieste būtų spūstys.“
Ir šis pavyzdys, tai tik vienas iš daugelio į kurių sąskaitą galėčiau plėstis, mėgindamas įrodyti, kad katalikų bažnyčios filosofija smarkiai prasilenkia su jų pranašo (restoranai, aukštų dvasininkų vilos, prabangūs papuošalai, asmens sargybiniai ir t.t.). O jei Jūs esate kunigas ir dabar labai ant manęs supykot už tokį piktžodžiavimą, tai prisiminkit, kad Kristus mokė neteist ir atleist.
Jei Jėzus laikėsi kuklumo, mokė nesivaikyti materialinių vertybių, gerbti kitokius ir neteisti, tai jo sekėjai apsikaustė auksu bei šilkais
Prekyba kulto dalykais bažnyčios valdose
Visi gerai žinome istoriją apie tą kartą, kai Kristus užsuko į šventyklą, kurioje žydai pirko ir pardavinėjo, užsiiminėjo mainais ir kitkuo, tik ne malda. Jėzus įsiuto. Jis išvartė stalus, išvaikė priklius ir pirkėjus, ir, anot apaštalo Mato, suriko: „Šie namai bus vadinami maldos namais... O jūs iš jų padarėt vagių irštvą“, – ar kažką panašaus.
Atėję į didesnes bažnyčias, prie įėjimo atkreipkite dėmesį į kioskelius, kuriuose sėdi tetos, pasipuošusios cheminiu sušukavimu, ir pardavinėja visokius abrozdėlius, kryželius, maldaknyges ir netgi religinius suvenyrus. Prieš didžiąsias šventes tokia prekyba vyksta net bažnyčių kiemuose. Ką tos tetos darytų, jei užsuktų įsiutęs Jėzus? Galiausiai, ką darytų kunigai, jei įsiutęs Jėzus imtų nukabinėti auksinius paveikslus ir vartyti marmurines skulptūras, vaizduojančias tūkstančius šventųjų tik ne patį Dievą.
Jei jūs kunigas, skaitote toliau ir sakote, kad bažnyčiai reikia iš kažko gyventi, tai aš paklausiu, ar tikrai verta „iš kažko gyventi“ paminant savo filosofiją?
Tikintieji, kurie nežino į ką tiki
Pirmiausia turėčiau atsistoti ir prisipažinti, kad beveik visa mano šeima yra „televiziniai krikščionys“. Tai reiškia, kad apie Dievą jie kalba tik tada, kai prasideda didžiosios šventės, bet net ir tada daugelis apsiriboja mišių transliaciją per televiziją. Už Komuniją, turėčiau būti dėkingas savo močiutei. Bet labai tikėtina, kad aš paskutinė savo giminės medžio šaka, kuri turėjo vaikščioti į kursus pas vienuolę ir uždavinėti tik tokius klausimus, kurie neverstų kitų vaikų svarstyti Dievo egzistavimo. Bet ar galit mane kaltinti?
Jei taip ilgai skaitote šią bedievišką rašliavą, jūs ne ką geresnis nei aš. O kaip gi tie, kurie užsiima religine aerobika mišiose (stot, sėst, klauptis), tačiau be poterių, daugiau nėra skaitę jokios religinės literatūros. Nėra susipažinę su evangelijomis ir niekada nedrįso savęs paklaust „Jei Dievas galėjo sukurti Adomą ir Ievą iš purvo ir šonkaulio, kam jam reikėjo Marijos, kad pradėtų Jėzų?“.
Bažnyčiai tai nepatiktų, nes tai vadinama MĄSTYMU. O mąstymas ir tikėjimas, tai tarsi dvi priešpriešinio eismo juostos. Galiausiai, jei kiekvieną sekmadienį, einate į pamaldas, paklauskite savęs, ar Jėzus norėtų jog aš porą valandų nieko neveikčiau, tik kartočiau tas pačias maldas, nužiūrėčiau savo kaimynų išeiginius rūbus ir apkalbėčiau aną jauną mergaitę su per trumpu sijonu mišių metu? O gal jam labiau patiktų, jei tas porą valandų skirčiau dirbdamas labdarai, nusipirkęs maisto išsinešt ir pasidalinęs su benamiu? Pakvietęs savo kaimynę pensininkę į teatrą? Galiausiai, nuėjęs paaukoti kraujo sergantiems. Kaip manot, kurį variantą rinktųsi Kristus?
Atėję į didesnes bažnyčias, prie įėjimo atkreipkite dėmesį į kioskelius, kuriuose sėdi tetos, pasipuošusios cheminiu sušukavimu, ir pardavinėja visokius abrozdėlius.
Neapykanta pabėgėliams iš Artimųjų Rytų
Dar prieš rašydamas šitas eilutes per „Panoramą“ užgirdau, kad Popiežius smerkia pabėgėlių atstūmimą. Ir šlovė Jam už tai. Tiesą pasakius, jei Kristus turėtų gimti šiandien, tai greičiausiai jis gimtų vienoj iš tų pabėgėlių šeimų.
Jei pasuksit galvą, pamatysit daug paralelių tarp bėgančių sirų ir Kristaus šeimos. Tik šiuo atveju daugelis europiečių, kurie taip mielai švenčia Jėzaus gimtadienį, tačiau bijo, kad teks dalintis savo iphone'ais, ipadiais ir minicooper'iais su išvargusiomis šeimomis, iliustruoja tuos niekšus, kurie biblijiniais laikais nerado vietos nėščiai, tuoj gimdysiančiai moteriai. Jei manote priešingai, tai dar pridursiu, ką anot apaštalų sakė pats Kristus: „Tie, kas dalinasi su vargingiausiais, tie dalinasi ir su manimi.“
Ir argi ne ironiška, kad prieš pabėgėlius aršiausiai pasisako dešiniųjų pažiūrų veikėjai, kurių filosofija dažniausiai būna grįsta krikščionybės dogmomis?
Bet kažkodėl taip nutinka, kad grupelė kvailų beždžionių pagriebia žiebtuvėlį ir pradeda miško gaisrą, užuot pasišildžiusios valgyti. Taip nutiko su Kristaus mokymu – jo palikimas išvirto į galios kultą. To kulto veidai užuot sekę Jėzaus pėdomis prikalė jį prie kryžiaus ir pakabino paauksuotuose rūmuose.
Nelabai gudrūs politikai (arba atvirkščiai – labai gudrūs) pasinaudojo Jėzaus retorika, kuri buvo atvaizduota to jau mano minėto bažnyčios veidrodžio, ir pavergė minias avių ir avinų. Ir visos tos avys ir avinai užuot darę tai, ko mokė jų pranašas, jie daro tai, ką mato tame veidrodyje. Užuot atleidę, susitaikę, atvėrę duris, neteisę kitokių, jie daro tai, ko moko „korporacija“, kurios logotipe jos pačios nukryžiuotas CEO.
Vienu sakiniu – Jūs neprivalote įstoti į religinę organizaciją, tikėti nematę ir neužduoti klausimų, tam, kad būtumėte doras ir kuo panašesnis į savo išganytoją.
P.S.
Viskas šiame tekste gali būti taikoma ir Islamo lunatikams, kurie savaip interpretuoja koraną.
TAIP PAT SKAITYKITE: Daumantas Liekis: Lietuviška aplinkosauga – tai bradauskinio sukirpimo traktorizmas
