Prieš gerą pusmetį buvau rašęs apie partizaną Joną ir jo kuklią buitį, bei tai, kaip mes turėtume labiau reikšti savo dėkingumą tikėjusiems mūsų kartos laisvėmis, kai visi kiti stengėsi tiesiog egzistuoti. Per visą tą laiką negalėjau nurimti ir galvojau, kokiu būdu priminti dar gyviems partizanams, kaip mes juos mylim ir kokie esame dėkingi. Taip sumąsčiau nedidelę dėkingumo akciją, kurią pavadinau „Ačiū už Laisvę!“. Jos pagrindu susisiekiau su visais gyvais Lietuvos partizanais, kuriais tik galėjau, ir pakviečiau juos atvykti į kurortinį Birštoną pailsėti sanatorijose, pasibūti drauge ir su mumis. Suplanavome pusantros dienos skirti partizanų gydomosioms procedūroms ir pusę dienos susitikimui su visais, kurie neabejingi ir dėkingi šiems vyrams.
Apžiūrėjusi visus tris partizanus, pamatavusi jų kraujospūdžius gydytoja buvo apstulbusi. Sakė, kad tokios puikios sveikatos devyniasdešimtmečių ji nebuvo mačiusi.
Pradžioje surinkau aštuonių dar gyvų partizanų kontaktus ir pradėjau jiems skambinti kviesdamas atvykti. Po poros dienų supratau, kad dalyvauti galės tik penki, nes kiti trys jau guli lovose. Likus porai dienų dar vienas partizanas pranešė, kad jo sveikata pašlijo. O penktadienį, pirmosios dienos rytą, ketvirtasis paskambino ir liūdnai pasakė, kad naktį labai sunegalavo ir neatvažiuos, nors labai, labai norėtų. Tačiau kiti trys partizanai atvyko: Jonas Kadžionis-Bėda, Juozas Mocius-Šviedrys ir Gediminas Dapkevičius-Piemenėlis. O šeštadienį iš Dzūkijos sulauksime ir partizano Juozo Jakavonio-Tigro.
Iš pradžių garbūs Birštono svečiai buvo apgyvendinti Birutės viloje, pavalgydinti ir nuvesti pas gydytoją. Prieš sanatorijų procedūras reikėjo įsitikinti, ar niekaip nebus pakenkta jų sveikatai. Apžiūrėjusi visus tris partizanus, pamatavusi jų kraujospūdžius gydytoja buvo apstulbusi. Sakė, kad tokios puikios sveikatos devyniasdešimtmečių ji nebuvo mačiusi. Partizanai netgi pokštavo ir lengvai flirtavo su medike, o ji sakė, kad tikrai sunku atsispirti tokiems uniformuotiems ąžuolams.
Tiesa, gydytoja nenorėjo prirašyti jokių intensyvių procedūrų, kurios pakeltų kraujospūdį, tačiau Juozas Mocius-Šviedrys vis tiek išsireikalavo masažą. Ir dar sakė, kad jam ne kaip su katino uodega braukyti, o vos ne su keliais minkyti. Pernelyg nesiplėsdamas į visą hedonistišką penktadienio rutiną, galiu pasakyti, kad ji buvo tikrai puiki.
Aš mačiau, kad partizanai jaučiausi labai gerbiami ir išdidūs. Tokie, kokius ir norėčiau matyti visus senyvo amžiaus žmones. Ir nuostabiausia, kad „Ačiū už Laisvę!“ niekam nekainavo nė cento! Visi sutiko dalyvauti vedami tos pačios idėjos. Birštono Tulpės sanatorija priėmė ir apgyvendino partizanus, Lietuvos kariuomenė juos surinko iš visos Lietuvos ir atvežė. O į renginį ateisiantys žmonės tai darys ne todėl, kad kažkas jiems ten dalins marškinėlius ar tušinukus.
Visiems pasakoju, kad pirmasis susitikimas su partizanais (tai buvo interviu prieš kelis metus) mane padarė geresniu žmogumi. Tai galite tik įsivaizduoti, kaip jaučiausi penktadienio vakarą, praleidęs su jais visą dieną ir žinodamas, kad rytoj laukia dar viena. Ir aš nesu didelis militaristikos fanas, dešiniųjų pažiūrų radikalus lietuvininkas ar dar kažkaip netinkamai idėją pasigavęs žmogus. Laikau save nuosaikiu patriotu, kuriam labai svarbi savos šalies laisvė. Tokia laisvė, kuri užtikrina visų – pabrėžiu VISŲ – gyventojų gerovę. Ir dar toks patriotas, kuris nepainioja meilės savai šaliai ir istorijai su neapykanta kitoms šalims ir istorijoms.
Partizanai beveik vienbalsiu, vienas kitą nutraukdami bet vis tiek sakydami tą patį: „Labai gerai juos vertinam. LABAI! Gi svarbiausia, kad tyras žmogus būtum ir nesvarbu, kokios tu tautybės. O rusai tai išvis geri žmonės.
Štai sėdėjom vakare su trimis partizanais ant Nemuno kranto ir kalbėjom apie panašius dalykus. Klausiu jų: „Kaip partizanai vertina rusus? Turiu omenyje kaip žmones, tautą? Arba, tarkim, žydus? Juk šiandien daug save lietuvininkais laikančių šitas tautybes vadina savo priešais“.
O partizanai beveik vienbalsiu, vienas kitą nutraukdami bet vis tiek sakydami tą patį: „Labai gerai juos vertinam. LABAI! Gi svarbiausia, kad tyras žmogus būtum ir nesvarbu, kokios tu tautybės. O rusai tai išvis geri žmonės. Kaip sako, širokaja duša pas juos. Kiek jie mums ir tremtyse padėjo. Ir tų pačių žydų buvo ištremtų. Čia reikia atskirti režimą, valdžią nuo žmonių. O tie, kas šiandien taip šneka apie kitas tautybes, tai provokatoriai. Skaityk, kaip stribai!“
Štai kuo mane taip žavi šitie žmonės. Gal net ne savo romantiškomis ir bet kurį bernioką kaip aš, užburiančiomis istorijomis apie partizanines kovas. O savo nuosaikumu, santūrumu ir geru ūpu. Pastarasis, beje, užkrečiamas.
Tai, kaip jie mandagiai ir galantiškai bendrauja su moterimis, kaip joms atidaro duris ir praleidžia. Jie visiškai nesikeikia rusiškai! Prieš valgį sukalba maldas ir lėkštėje nepalieka nei trupinėlio. Patikėkit, mano kartos atstovui tai beveik tik filmuose matyti dalykai. Ir aš jais žaviuosi net būdamas agnostiku, jau nebežinodamas, ar dera moterims atidaryti duris, ir kas savaitę iš šaldytuvo išmesdamas gerą puskilogramį nesuvalgytų produktų.
Aš (o jei skaitote tai internete, greičiausiai – mes) esu tos kartos atstovas, kuri turi viską, ko gali įsigeisti, todėl jau nebenori nieko. Todėl susitikęs su tais, kurie būdami jaunesni už mane prarado viską, įskaitant šeimą ir draugus, vėliau gyveno kovodami miškuose ir už tai buvo nuteisti dešimtmečiams tremčių, jaučiuosi lyg aplietas kibiru šalto vandens. Taip jaustumėtės ir Jūs.
Ir net nebedrįsti pagalvoti, kad neverta eiti balsuoti. Nes štai šitie žmonės matė, kaip miršta jų brangieji dėl to, kad galbūt kada nors tolimoje ateityje lietuviai turėtų teisę vėl rinkti savo valdžią ir spręsti savo likimą. Jonas Kadžionis-Bėda man sakė: „Aš negalvojau, kad ateis toks laikas, kai Lietuva bus laisva. Žinojau, bet nedrįsau taip galvot, kad sulauksiu tos dienos.“
Šneku po krentančiais lapais su uniformuotais partizanais (su tikrais partizanais!) ir negaliu patikėti, kad jie tikrai į mane žiūri, atsako į mano klausimus. Ir kaip čia dabar žinot, kad nesapnuoju kokio prieš miegą skaityto romano? Galiausiai, mus skiria 70 metų. Tai jau turėtų būti rimta kliūtimi konstruktyviam pokalbiui. O Juozas Mocius-Šviedrys man sako, kai paklausiu, kaip čia taip yra, kad mums taip gera: „Tai čia todėl, kad ir mes, ir Jūs esam nepriklausomybės vaikai. Gi ir mūsų karta gimė ir užaugo laisvoj Lietuvoj, taip ir jūsų. Ir štai tuo mes panašūs. Todėl ir jaučiam tarpusavio ryšį!“
Ir tikrai, juk partizanai gimė laisvoj Lietuvoj. Išėjo partizanaut įkvėpti 1918 metų Nepriklausomybės kovų. Taip pat, kaip šiandien patys partizanai įkvepia mus. Jie augo puoselėdami demokratines vertybes, todėl visokie režimai iš rytų ir vakarų jiems buvo nepriimtini. Kaip ir mūsų kartai nesuvokiama, kad gali neegzistuoti nuomonių ir žodžio laisvė.
Ir štai, kai baigiasi partizanų epocha ir dar neprasideda antroji nepriklausomybė, prasideda tokia stagnacija. Toks laikas, kurį vienas iš partizanų šiandien pavadino žiemos miegu. Tai sovietmetis. Laikotarpis, kai tie, kurie manė, kad gyvena gerai, tiesiog egzistavo. Nes jie dar nebuvo gimę, kai žmonės tikrai gyveno laimingai. Todėl jie net neįsivaizduoja, kad gali būti kažkas svarbiau nei asmeninė nauda, pigūs rūkalai ir alkoholis visą parą. Jiems niekas neįdiegė tokių vertybių, už kurias verta žūti, todėl šiandien girdim to laikotarpio atstovus dažniausiai besiskundžiančius sunkiu gyvenimu ir neteisybe. Jie tiesiog nemato, kad mes jau turim tai, už ką kiti padėjo galvas.
Šitos kartos atstovai taip pat nežino, kad pareigos valdžioje turėtų būti pasiaukojimas, o ne statuso ir prestižo reikalas. Jie tiesiog netiki, kaip netikėdavo ir tada, kai balsuodami vieningai keldavo rankas, kad galima kažką pakeisti ir padaryti geriau nei yra. Ir jų negalima už tai kaltinti, nes lygiai kaip aklasis nežino dangaus, o kurčias muzikos, sovietmečio užauginti politikai nežino, ką daryti su laisve ir jos privilegijomis.
Todėl savo ir partizanų, su kuriais leidžiu šias dienas, vardu prašau – eikite balsuoti. Ir kai balsuosite, būkite tikri, kad jūsų kandidatas nėra ta meška, prabudusi iš žiemos miego ir nežinanti, ką daryti su pavasariu.
TAIP PAT SKAITYKITE: Daumantas Liekis: Iš draugo Bradausko gyvenimo
