Černobylio vietovardis ilgainiui virto „mirties“ ir „apokalipsės“ sinonimu. Černobylio korta dažnai žaidžia prieš branduolinę energetiką pasisakančios politinės struktūros. Ja taip pat sėkmingai naudojasi žiniasklaida, siekdama pagerinti reitingą. Deja, ne visą laiką (o gal net labai retai) Černobylio avarijos faktai pateikiami teisingai, ir nebūna iškreipti siekiant kažkokios naudos, arba dėl paprasčiausio kalbėtojo ar rašančiojo nežinojimo.
Prieš man dėstant toliau, reikėtų pažymėti, kad didžiausias Černobylio avarijos blogis buvo tuometinės Sovietų Sąjungos manipuliavimas informacija ir mėginimas nuslėpti svarbią informaciją nuo tarptautinės bendruomenės.
Visų pirma, kalbant apie Černobylio katastrofą, reikėtų paneigti mitą, jog elektrinės reaktoriuje įvyko branduolinis sprogimas.
Daugelis kitų faktų, kuriuos skaitėte spaudoje, dažnai būna kiek iškreipti ir neatitinkantys tikrovės. Artėjant Černobylio metinėms pagrindinės žiniasklaidos priemonės skyrė nemažai dėmesio šiai temai. Matyt, mėgindamos pagerinti savo skaitomumo reitingus konkurentų atžvilgiu, kai kurios tų priemonių ne kartą gražino savo antraštes, rašydamos apie mutantus ir anomalijas, Černobylio aukas ir mirštančius vaikus. Tuo tarpu Lietuvos Žaliųjų partija eilinį kartą surengė savo kvailai keistą zombių eiseną, kurioje, matyt, mėgino pavaizduoti tas Černobylio aukas, apie kurias skaitė žiniasklaidoj... Arba mutantus.
Visų pirma, kalbant apie Černobylio katastrofą, reikėtų paneigti mitą, jog elektrinės reaktoriuje įvyko branduolinis sprogimas. Tai kažkoks Šaltojo karo reliktinis įsivaizdavimas, esą viskas, kas susiję su atomu, privalo sprogti ir sukurti grybo pavidalo sprogimo bangą.
ČAE tą naktį buvo vykdomi bandomieji darbai, dėl kurių reaktoriuje susidarę garai sukūrė milžinišką slėgį, kuris išsiveržė pro reaktoriaus stogą sukeldamas gaisrą. Jo metu užsiliepsnojo grafito šerdys, kurios naudojamos tokio tipo reaktoriuose. Taigi radioaktyvios medžiagos buvo ištaškytos po reaktoriaus apylinkes, o gaisras pačiame reaktoriuje dar ilgai nebuvo užgesintas. Teoriškai, Černobylio avarija niekada nebuvo branduolinis sprogimas. Tai tiesiog sprogimas, kurio metu į aplinką buvo paskleisti radioaktyvūs teršalai.
Labai dažnai sakoma, kad po avarijos į aplinką buvo paskleistas radioaktyvusis jodo izotopas (J-131), kuris daugeliui likvidatorių (ar net europiečių) sukėlė skydliaukės vėžį. Tačiau žinomas faktas, kad šis jodo izotopas pasižymi 8 dienų skilimo pusperiodžiu. J-131 skydliaukės vėžį gali išprovokuoti tik tuo atveju, jei patenka į organizmo vidų (turi būti įkvėptas ar suvalgytas). Vadinasi, kad tik pirmąsias 80-90 dienų nelaimę malšinę likvidatoriai rizikavo (ir daugelis jų susirgo) susirgti skydliaukės vėžiu, o likusius likvidacijos metus (iki 1992 metų) radioaktyviojo jodo grėsmė Černobylio apylinkėse nebuvo aktuali.
Toks išsigimęs individas laukinėje gamtoje labai greitai nugaištų. O jei nenugaištų, tai tikrai būtų nevislus ir po 30 metų Černobylio zonoje apsilankiusi žurnalistė nesutiktų jo palikuonių.
Mutantai ir anomalijos dar viena gera priemonė „clickbait‘inių“ antraščių kūrimui. Visai neseniai vieno lietuviško portalo žurnalistė apsilankė Černobylio zonoje ir parašė straipsnį, kurio antraštė mėgina intriguoti šia tema. Tačiau ta žurnalistė jokių mutantų ir anomalijų savo akimis nematė, tų, kurie jai apie mutantus pasakojo, neprašė jokių įrodymų. Tada kaip ji gali sau leisti rašyti apie tokius nebūtus dalykus?
Didelės radiacijos dozės veikia molekulinę ląstelių struktūrą, todėl iš tiesų gali pakeisti ir lytinių ląstelių genetinę informaciją, o tai gali sukelti kažkokio tipo išsigimimą. Tačiau jei taip ir nutiktų, tai būtų vieno karto dalykas. Toks išsigimęs individas laukinėje gamtoje labai greitai nugaištų. O jei nenugaištų, tai tikrai būtų nevislus ir po 30 metų Černobylio zonoje apsilankiusi žurnalistė nesutiktų jo palikuonių.
Černobylio aukos dar viena perspausta tema. Niekas negali paneigti, jog tai, kas įvyko Černobylio atominėje elektrinėje, buvo katastrofa – šimtai tūkstančių gyventojų turėjo palikti savo namus.
Daugelio gyvenimai buvo sunaikinti tą pačią akimirką, kai viską palikę užnugaryje jie buvo vežami į nežinomybę. Tačiau ar tikrai Černobylis nusinešė tūkstančius gyvybių ir sukėlė šimtus tūkstančių apsigimimų? Jungtinių Tautų duomenimis (UNSCEAR), po dviejų dešimtmečių tyrimų 2006 metais buvo patvirtinta, kad Černobylio avarija nusinešė 28 ugniagesių gyvybes (tų, kurie atvyko gesinti radioaktyvių liepsnų patys pirmieji). Dar 15 likvidatorių mirė nuo skydliaukės vėžio, kurį sukėlė ČAE avarijos padariniai.
Ir net po 30-ties metų aktyvių tyrimų Jungtinių Tautų ekspertai nenustatė jokių tiesioginių ryšių tarp Černobylio ir paūmėjusių onkologinių susirgimų ar uždelsto radiacijos poveikio sveikatai. Net tiriant šimtus likvidatorių, kurie likvidavimo darbuose dalyvavo daug vėliau, nebuvo nustatyta jokių su radiacijos neigiamu poveikiu susijusių susirgimų. Tiksliai cituojant 2008-ųjų metų JT ataskaitą, tai skambėtų taip: „Nėra jokių mokslinių įrodymų, pagrindžiančių onkologinių susirgimų, mirtingumo rodiklių ryšį su radiacine tarša.“
Net po 30-ties metų aktyvių tyrimų Jungtinių Tautų ekspertai nenustatė jokių tiesioginių ryšių tarp Černobylio ir paūmėjusių onkologinių susirgimų ar uždelsto radiacijos poveikio sveikatai.
Kitas nesusipratimas mūsų spaudoje – evakuacijos terminai. Vieni rašo, kad Pripetė buvo evakuota po savaitės, kiti – po 3 dienų. Černobylio zonoje lankausi jau 8 metus ir tai darau reguliariai.
Per šį laiką bendravau su ne vienu buvusiu Pripetės gyventoju. Anot jų, sodinimas į autobusus prasidėjo jau kitos dienos popietę. Oficialiais duomenimis, pripetiečių iškraustymas įsibėgėjo po 36 valandų nuo nelaimės reaktoriuje. Toks laiko intervalas galimas, nes iš miesto turėjo būti išvežta 50 000 gyventojų. Autobusų eilės driekėsi toli už miesto ribų.
Tačiau tolesnių gyvenviečių gyventojai buvo evakuoti vėliau. Kai kurie net po kelių mėnesių. Paprasčiausiai todėl, kad dozimetristai dar nebuvo spėję patikrinti tų teritorijų užterštumo. Gal iš čia ir atsiranda ta painiava?
Taigi, kai kuri žiniasklaida kursto skaitytojų fantaziją ir manipuliuoja jų baimėmis, kad sulauktų daugiau antraščių paspaudimų. O tokios keistos partijos, kaip Lietuvos žalieji naudojasi palankia terpe skleisti savo lozungams prieš branduolinę energetiką ir organizuoja makabriškas eisenas sostinės centre.
Jei dar nematėt, tai žalieji persirengia zombiais ir apsikarstę radiacijos ženklais mėgina dar labiau įbauginti žmones. Tik kažkodėl tame renginyje dalyvaujantis Žaliųjų partijos veidas Linas Balsys niekada netampa atominiu zombiu. Gal tos idėjos, nukreiptos prieš Lietuvos energetinę nepriklausomybę, dar nepavertė jo zombiu? Arba atvirkščiai – gal jis yra tas, kuris visus verčia zombiais?
Žalieji gali teisintis kaip nori, tačiau mistinis jų partijos iškilimas ir tendencingas pasisakymas prieš bet kokią Lietuvos energetinę nepriklausomybę man vis tiek liks nepriimtinas.
Reikia suvokti, kad branduolinė energetika nėra blogis. Tai sąlyginai švarus energijos gavybos būdas, kuris nereikalauja didelių plotų (kaip, pavyzdžiui, vėjo jėgainės). Lietuva neturėtų atsižegnoti nuo branduolinių ambicijų.
Tiesiog reikia pasirūpinti, kad šalys, kurios vis dar vadovaujasi sovietiniu mentalitetu, netaptų grėsme ir neapstatytų mūsų greitai ir nekokybiškai suręstomis atominėmis jėgainėmis. Kitaip tariant – nei granata, nei beždžionė nekelia grėsmės, jei beždžionei niekas neleidžia paimti granatos.
TAIP PAT SKAITYKITE: Daumantas Liekis: Ar norėtumėt vaikų be paveldimų ligų ir apsigimimų?
