Prie to sostinės Rotušės aikštėje penkiasdešimties metrų aukštyje visą savaitę tabalavusio vakarienės stalo dvidešimt dviem svečiams. Plius penki aptarnaujantys. Vienas iš jų – aukščiausios klasės šefas. Vienas iš Lietuvos, du iš užsienio, priklausomai nuo pamainos. Visą tą skraidūnų pobūvį į dangų pakelia lietuviškos įmonės kranas.
Bet pati „Dinner in the sky“ idėja ir franšizė kilo iš Belgijos prieš šešerius metus. Mano dėmesio ji nusipelnė dėl to, kad įkūnija netradicinio mąstymo, kurį modernus išminčius E.de Bono vadina lateral (šoniniu), triumfą. Trumpai turėčiau pridurti, kad dar yra pasaulyje dominuojantis ir logika paremtas vertikalus mąstymas („statysime atominę elektrinę, nes jau turime atominę patirtį, infrastruktūrą ir tradicijas“) ir neracionalių svajotojų pamėgtas horizontalus mąstymas („kaip būtų gerai, kad mokesčiai būtų maži, o pensijos didelės“).
Šoninis mąstymas galėtų būti mūsų šalies didžioji viltis. Vaistas nuo rekordų savižudybių ir emigracijos statistikoje. Jei gebėtume išlipti iš mūsų švietimo sistemą kiaurai persunkusio vertikalaus mąstymo. Jei nedarytume tik turimos informacijos analize pagrįstų sprendimų. Jei mažytė Lietuva mūsų automatizuotus trumpinius kuriančiose smegenyse nereikštų vien tik mažos rinkos, kuklių atlyginimų, bjauraus klimato, nuobodaus reljefo, energetinio priklausymo nuo Rusijos ir amžinai blogos valdžios.
Restoranas danguje yra puikus pavyzdys mūsų šaliai, kaip galima sukurti sėkmę, neturint nieko išskirtinio.
Restoranas danguje yra puikus pavyzdys mūsų šaliai, kaip galima sukurti sėkmę, neturint nieko išskirtinio. Šią Vilnių aplankiusią pramogą sugalvojo belgai. Bet lygiai taip pat tai galėjo sugalvoti rumunai, žydai arba lietuviai. Bet kas, pasitelkęs šoninį mąstymą, galėjo sugalvoti šį paprastai įgyvendinamą, sudėtingų įgūdžių ir technologijų nereikalaujantį mobilų tarptautinį verslą, kaip magnetas traukiantį žiniasklaidos ir klientų dėmesį, siūlantį išskirtinius įspūdžius ir dėl to galintį nesunkiai ištraukti iš jūsų piniginės 100 eurų (345 litus), bet vis tiek tampantį hitu bet kuriame pasaulio mieste.
Yra viena sąlyga. Vienintelė. Šoninio mąstymo triumfui pasiekti reikia – kaip bebūtų keista – skirti laiko… mąstymui. Tam keistam procesui, iš išorės atrodančiam kaip nieko neveikimas. Nors pusvalandį per savo lekiančią dieną. Pamiršti savo darbo rūpesčius, draugės romaną, savo vaikų klegesį. Ignoruoti „teliką“, išjungti mobilųjį, uždaryti „laptopą“. Pusę valandos spoksoti į sieną. Jei pavyktų tai paversti kasdieniu pratimu, nustebtumėte, kiek keistos informacijos slypi jūsų svetainės baltame decimetre.
Kadangi žmonės mėgsta receptus, stengiuosi nenuvilti. Taikau de Bono metodą gyvai. Imkime atsitiktinį žodį – šaukštelis. Ir dar vieną visai iš kitos operos – arba kito tvarto – pavyzdžiui, paršiukas! Vertikalaus mąstymo atstovas pagalvotų, kad reikėtų atidaryti restoraną. Horizontalaus mąstymo svaigalas pasvajotų apie tai, kaip būtų „faina“, kad kiaulės tvartuose su maistu elgtųsi grakščiai, lyg damos, ragaudamos desertą. O šoniniu būdu… mąstom mąstom mąstom… man išeina kiaulienos skonio ledai, (kuriuos galima nebrangiai pagaminti su jau egzistuojančiom technologijom! O jums?
Autorius rašo tinklaraštyje www.pasaulispagaldaumanta.com.
