 |
Menininkai paprastai nepasižymi racionalumu, bet vieną dalyką savo pačių labui reikėtų suprasti: jei nuo jaunų dienų sutinkate dirbti už dyką, pradedate savaime išsipildančią savo skurdo istoriją, kuri lydės jus visą profesinį gyvenimą. Jei jūs nevertinate savo darbo, kodėl kiti turėtų?
Mes, aišku, nekalbame apie žvaigždes. Aukščiausios lygos talentas neskursta nei pasauly, nei Lietuvoje. Bėda ta, kad vienai žvaigždei įsižiebti reikia 10 000 bandytojų. 10 000 jautrių neramių sielų, pasirinkusių nestabilų, priklausomybėmis grasinantį, žemiškom pagundom grįstą kelią. Ir kadangi statistika jiems negailestinga, o saldžiabalsiai prodiuseriai (šiame tekste – pačia plačiąja kūrybinių projektų rengimo prasme) skrudžai – tai tik nuo savęs prievartavimo įgūdžių priklauso, kiek meno varguolis temps prieš ištinkant vienai iš profesinių nelaimių: depresijai arba perdozavimui.
Jei nuo jaunų dienų sutinkate dirbti už dyką, pradedate savaime išsipildančią savo skurdo istoriją.
Kad sraigtasparnis už dyką į orą nekyla, supranta ir prodiuseriai, sumanę nufilmuoti įspūdingą sceną, ir žiūrovai, klusniai mokantys galutinę kūrinio kainą. O štai, kad aktoriai už dyką negali vaidinti, dažnai nesupranta net patys aktoriai, nekalbant jau apie makaronus kabinančius prodiuserius ir kūrimo pragare nedalyvaujančius žiūrovus. Gal dėl to, kad salei ir sraigtasparniui būna sunku padaryti įspūdį tipiniu prodiuserio monologu: „čia tau proga sužibėti / išbandyti save / pasireklamuoti, pinigėlių nemokam / neturim / gal ateity, bet norim padaryti aukšto lygio reikalą, o tavo talentas tiesiog papuoštų šitą šou / filmą / parodą / ju-neim-it!“. „Gerai“, – linksi nelaimėlis neprasimušęs kūrybščikas blizgančiomis akimis. Matot, jis, kaip polėkio žmogus, mano, kad pasirašė tik kūl idėjai, bet aš jums galiu įvardyti, kam dar jis pasirašė: dešimčiai blogai organizuotų ir vėluojančių (juk prodiuseriai irgi pusiau menininkai!) repeticijų, kurių kiekviena užtruks 5 val. Jis be atlygio investuos savo laiką ir įgūdžius į premjerą, kuri yra „nekomercinė“, anot prodiuserių. Drabužių / instrumentų / įrangos varguolis menininkas negaus, arba gaus tokius, kuriuos reikia gerokai papimpinti, kad jo talentas atsiskleistų. Tai jis padarys savo lėšomis ar pastangomis. Tada, po adrenalino pritvinkusios premjeros, anšlago ir biso ateis eilė renginio tiražavimui – ir mūsų nežvaigždė menininkas apsižiūrės, kad jau 160 valandų (t. y., mėnesio darbo normą) šiam „nekomerciniam“ renginiui įmerkė. Už dyką.
O ką daryti? Geras prodiuseris, kaip ir geras verslininkas, turėtų gebėti padidinti pajamas vietoj to, kad mažintų sąnaudas. Paimti daugiau iš kūrinio vartotojo ir daugiau duoti kūrėjams. Trumpa iliustracija: kad 20 performanso šokėjų gautų po 100 Lt už renginį, 500 žiūrovų turėtų už bilietą sumokėti ne 50, o 54 Lt. Keturi suknisti litukai už tai, kad meno demagogija pavirstų ekonomiškai motyvuojančia kūrėjų realybe. Tai tik sceninio meno ekonomijos pavyzdys, bet principas galioja visose kūrybos srityse. O įgyvendinti tai gali tik patys kūrėjai. Tai vienintelis ir gyvybiškai svarbus racionalumo grūdas, privalomas kiekvienam ilgalaike karjera suinteresuotam menininkui.
Autorius rašo tinklaraštyje www.pasaulispagaldaumanta.com
Šį komentarą skaitykite ir savaitraštyje „15min“. Jį rasite paspaudę čia.
