Besikeičiant Seimo kadencijai visada iškyla vieša diskusija apie Seimo narių privilegijas, algas, išeitines kompensacijas. Šiuo metu dar taip sutapo, kad ir valstybinių įmonių vadovų algos ir privilegijos į taikiklį pateko.
Vidutinio rinkėjo nuomonė aiški: valdžios atstovų ir valstybinių įmonių vadovų algos per didelės, privilegijos per dosnios, išeitinės – kosminės, mašinos per brangios, reprezentacinės išlaidos – savanaudiškos. Viską reikia mažinti, naikinti, reglamentuoti ir kontroliuoti! Tuomet sėdint ant sofos prie teliko ir siurbiant alų gyvenimas kažkodėl atrodo teisingesnis.
Nesąmonė! Gerai, kad vidutiniai statistiniai vienetai nevaldo valstybės. Jie veidmainiškai suponuoja, kad būdami valdžioje važinėtų troleibusu, dirbtų už vidutinę algą, dovanėles ir suvenyrus pirktų už savo pinigus, o nepanaudotas reprezentacines lėšas grąžintų valstybei. Jūs ir aš puikiai žinome, kad tai visiška veidmainystė!
Privilegijų yra ir privačiame sektoriuje, kur rinkos dėsnių ir sveiko proto yra žymiai daugiau nei valstybiniame.
Privilegijų yra ir privačiame sektoriuje, kur rinkos dėsnių ir sveiko proto yra žymiai daugiau nei valstybiniame. Skirtumas tas, kad dideliais vadovų atlyginimais niekas nesipiktina, jų išeitinės nustatomos samdymo metu, o privilegijos skiriamos abipusiu susitarimu, atsižvelgiant į gyvenimo realijas. Pvz., tarnybinis automobilis skiriamas visoms reikmėms tenkinti, o ne tik vadovo funkcijoms atlikti. Kaip ir mobilusis telefonas skirtas visiems pokalbiams, ne tik tarnybiniams. Taip tiesiog praktiškiau, negu sekti sodybon vingiavusius kilometrus arba su uošve prakalbėtus centus. Ir jau tikrai niekada akcininkai nepasakys vadovui – žinai, mes tau suteikėme automobilį, bet tu jį per daug vairuoji ir per dažnai plauni. O štai vidutinis rinkėjas, pasitelkęs žiniasklaidos ruporą, kažkodėl jaučia pareigą reguliariai „atidrožti“ savo rinktą valdžią už naudojimą to, kas jai ir priklauso.
Kita vertus, dėl išeitinių kompensacijų yra niuansų. Seimo narių atveju, jų galėtų ir nebūti, nes tai darbas iš anksto žinomam laikotarpiui, ir kadencijos pabaiga – joks netikėtumas. Tačiau įmonių vadovams ir politinio pasitikėjimo pareigūnams išeitinės turėtų priklausyti, tiesa, nebūtinai įstatymo numatyta tvarka, bet derybų būdu, samdant į darbą. Čia vėl geras pavyzdys yra privatus sektorius. Kadangi vadovus akcininkai gali keisti dėl įvairiausių priežasčių (o ne tik dėl blogo darbo), tai iš karto kontrakte numatoma ir kompensacija tokio nebūtinai suprantamai motyvuoto pakeitimo atveju.
Ir neapsimeskime, kad vadovavimas valstybinėms įmonėms yra kažkaip lengvesnis nei privačioms. Ten tiesiog savita specifika ir kartais aukščiausias tikslas yra kažkas kita nei pelnas, bet toks darbas vis tiek yra lydimas įprastų vadybos stresorių: akcininkų spaudimo, darbuotojų niurzgimo, konfliktų su tiekėjais ar partneriais, ir, žinoma, dažniausiai neigiamo žiniasklaidos dėmesio.
Kaip bebūtų, ir kokią valdžią beišsirinktume, turime ją gerbti tiek, kad, visų pirma, suteiktume tam tikras privilegijas (kaip dabar ir yra), o antra, leistume jai ramiai tomis privilegijomis naudotis (kaip dabar nėra!). Kiekvieną kartą, kai užeina noras kritikuoti, vertėtų pažvelgti į save ir prisiminti, kaip papiktnaudžiavote, kad ir nežymiai, savo darbdavio suteikta privilegija. O valdžia, kaip žinome, yra tik jos rinkėjų atspindys.
Autorius rašo tinklaraštyje www.pasaulispagaldaumanta.com.
