Šioje šalies vasaros „razinkoje“ leidžiu laiką ir aš, kartais jums ištransliuodamas labiausiai man įstrigusius vasaros Palangoje momentus.
Niekas nežino kaip Palangoje atsirado Gintarinė Mylia. Niekas nežino, kas ją taip pavadino. Aš pirmą kartą tą pavadinimą išgirdau iš palangiškio, kuris nebuvo senas – nepriklausomybės laikų atvykėlis iš Vilniaus.
Tai tiesiog vienas tų dalykų gyvenime – jie atsiranda iš dalies dėl žmonių valios, iš dalies dėl sėkmės ir gerai supuolusių žvaigždžių, kurios dažnai smalsiai susispietusios stebi ir nušviečia kelią visiems, kurie tą valią atkakliai demonstruoja.
Ir pavadinimo kilmės niekaip neatseksim iki jo šaltinio, tačiau galima tik pavydėti jo taiklumo ir poetinio skambesio. Gintarinė Mylia tiesiog įkūnija kurorto dvasią, simbolizuoja jo sėkmę ir, tiesiogine to žodžio prasme, nutiesia kelią į kilmingą miesto istoriją.
Aš kalbu, be abejo, apie Birutės alėjos dalį nuo Basanavičiaus gatvės į pietus, grafų Tiškevičių įkurto Botanikos parko link. Viskas šioje alėjoje yra ne tik puiku.
Dar daugiau – ši miesto arterija, užkrėtė savo geru pavyzdžiu aplinkines gatveles ir alėjas, suformuodama – dabar jau eilė mano naujadarui – Gintarinį Kvartalą.
Kadangi jau jaučiu, kaip ekranus gręžiate smalsumo drelėmis „tai kur ta Gintarinė mylia?“, paskirkime kelias eilutes miesto geografijai.
Aš kalbu, be abejo, apie Birutės alėjos dalį nuo Basanavičiaus gatvės į pietus, grafų Tiškevičių įkurto Botanikos parko link. Viskas šioje alėjoje yra ne tik puiku. Tai tiesiog yra nepranokta mano, atsiprašau, bet turiu pasigirti įspūdžio vardan, labai daug pasaulio mačiusiomis akimis.
Prieš kelerius metus rekonstruota alėja architektūriškai atrodo nepriekaištinga: lygutėlė gatvės danga, su rausvomis plytelėmis grįstomis pėsčiųjų zonomis, pajaukintomis jaunų medelių salelėmis ir vykusio dizaino gatvės žibintais, apšviečiančiais vėlyvo praeivio romantišką pasivaikščiojimą.
Sakysite, pasivaikščiojimų, ypač naktinėje Palangoje, būna ir kitokių? Būna, bet Gintarinė Mylia turi viso labo dvi viešo maitinimo įstaigas (apie Palangos maistą – vėlesniuose rašiniuose), taigi niekingai mažai priežasčių į ją užsukti triukšmingai lėbautojų kompanijai.
Atokiai nuo gatvės stūksantys poilsio namai ir turtingųjų vasaros rezidencijos, atrodo, pakluso nematomam dirigentui (o gal miesto architektui?): privačios valdos preciziškai sutvarkytos, išsaugotos šimtametės pušys ne tik puošia kartais supermodernius, o kartais senovinius pastatus, bet ir yra neatsiejama magiškos alėjos auros dalis.
Gatvės akcentas, ir gal net viso kvartalo prabangos pradininkas neabejotinai yra Palangos Viešbutis. Penkių žvaigždučių nusipelniusi kurorto puošmena itin vykusiu ir dėl to retu stiliaus ir prabangos kokteiliu samanų pataluose traukia Lietuvos ir jos kaimynių turtinguosius ir įžymiuosius bei sufleruoja puikiausią, nors brangią, dovaną paprastų mirtingųjų ypatingoms progoms. Kaip laimingas tokios dovanos gavėjas, galiu jus patikinti: neįtikėtinas miego saldumo šiame prieglobstyje jausmas lydi daugelį metų!
Reikėtų gerokai pasukti galvą, kur dar galima rasti tokią subalansuotą ramybę kaip šviežiai rekonstruotame Gintariniame kvartale, išlaikiusiame šimtamečių pušų kompaniją ir miško pojūtį bei jūros ošimą, nekalbant jau apie akį džiuginančias modernias į gamtą „įpieštas“ vilas ir viešbučius.
Pastebėjau, kad savo šalies nevertinantys lietuviai dažniausiai priklauso mažai keliavusių žmonių grupei. Jiems atrodo, kad dauguma vietų pasaulyje yra geresnės nei jų gimtinė. Jiems sunku patikėti, kad pavyzdžiui, pasaulyje yra labai nedaug tokios kokybės parkų kaip Palangos Botanikos parkas.
Reikėtų gerokai pasukti galvą, kur dar galima rasti tokią subalansuotą ramybę kaip šviežiai rekonstruotame Gintariniame kvartale, išlaikiusiame šimtamečių pušų kompaniją ir miško pojūtį bei jūros ošimą, nekalbant jau apie akį džiuginančias modernias į gamtą „įpieštas“ vilas ir viešbučius.
Ką jau kalbėti apie gal tik lietuvio vertinamą mažo nuotykio galimybę – kasdieniškai vaikštant parko pakraščiu pamatyti taip pat kasdieniškai savo viešbutyje „Pušų paunksnėje“ vakarieniaujantį Arvydą Sabonį su šeima. Arba po treniruočių čia užsukusią Lietuvos vyrų krepšinio rinktinę.
Gintarinis Kvartalas yra puikiausia Palangos atsvara morališkai nusitrynusiai, komerciškai parsidavusiai, nors statybiškai išpuoselėtai Basanavičiaus gatvei.
Nors dauguma pasaulio miestų turi „Basanavkės“ atitikmenį – komercinę gatvę, kurioje per daug turistų, prekeivių, triukšmo, beskonybės ir neoninių šviesų, tačiau Palangos lygio Gintarinio Kvartalo reikėtų su žiburiu ieškoti.
Po daugelio metų kelionių man dar nepavyko atrasti antro tokio. Tarp jūros, parko, Vytauto ir Basanavičiaus gatvių sau vietą radęs Gintarinis Kvartalas, daugiau nei prieš 100 metų toliaregiškai numatytas Botanikos parką projektavusio prancūzų architekto, turi viską, ko reikia lietuviškam rojui žemėje: geriausią pajūrio maistą, puikiausius viešbučius, kilmingųjų Tiškevičių rūmus parke, romantiškąją Meilės alėją, Lietuvos didžiavyrių vardais pavadintas gatveles ir čia įsikūrusias gyvas pasaulio (Arvydas Sabonis) ar kurorto (Arvydas „Ramybė“) legendas.
Gintarinė Mylia yra mano atsakymas nuosekliai besikartojančiam, dažniausiai vilnietiškam, ir dar dažniau snobiška nata paženklintam klausimui: vasara pajūryje? O kodėl būtent Palangoje?
Suprask, „kieti“ vilniečiai atostogauja Neringoje, palikdami „nudrožtą“ Palangą provincijai.
Man Palanga yra per brangus vaikystės prisiminimų kupinas kurortas, kad jį palikčiau neišrankiam mados ar antimados teismui. Po čia praleisto mėnesio, skelbiu tvirtą verdiktą: tarp daugybės kurorto privalumų ir kelių įgimtų trūkumų, Gintarinė Mylia neša aukštai iškeltą Palangos kokybės vėliavą pasauliniame kurortų parade. Žinot, kaip vieną iš tų palankiai susiklostančių gyvenimo dalykų…
Autorius rašo tinklaraštyje www.pasaulispagaldaumanta.com
