Viena priežastis aiški, mąstau įsikurdamas savo vasaros būste. Nuostabiai jauki palėpė turi atskirą įėjimą ir langus į visas pasaulio šalis – tai netikėtas kokybinis būsto parametras, kurio anksčiau nesu sau įvardinęs.
Dėl savo laikino būsto jaukumo šį kartą kurorte jaučiuosi kaip namie. Kaip tik to ir siekiau – noriu suprasti, ką reiškia turėti „antrus namus“. Noriu sau, draugams ir jums argumentuotai atsakyti – ar verta Lietuvos pajūryje investuoti į sezoninį prieglobstį nuo pagrindinės savo gyvenimo rutinos, kad ir kur ji būtų?
Ką dar galiu atrasti vaikystėje pamėgtame kurorte? Noriu pats pajusti, kodėl didelė dalis lietuvių renkasi Palangą vasaros poilsiui. Mes gi žinom – čia Lietuva, čia lietūs lyja, o amžinai saulėta Turkija – tik už trijų tūkstančių litų ir keturių valandų skrydžio.
Noriu pats apskaičiuoti, ar tikrai Palanga yra brangesnė nei užsienio kurortas, o jei taip, tai kodėl mes vis tiek čia atvažiuojam? Kas užkoduota mūsų LT smegenyse, kad keikdami vietos kainas, blogus orus, šaltą jūrą ir blogą (visko) kokybę, kasmet šimtais tūkstančių sugrįžtame lydėti saulės nuo Palangos tilto?
Priviet – laba diena! – pavyzdingai kirčiuodamas skleidžia vaikišką energiją mano naujas draugelis – penkiametis rusiukas (rusiukas – tai mažas rusas, o ne patalpa). Jis čia su mama. Mažas rusas ir mama – tai absoliučiai tipinė pajūrio porelė. Tai dar vienas man rūpintis klausimas – ką čia veikia rusai? Kodėl, turėdami viso pasaulio „babkes“ ir tiesioginius skrydžius į daugelį pasaulio kurortų, rusai renkasi mūsų mažytę Palangą.
Savo pajūrio kasdienybėje neišvengiu J.Basanavičiaus gatvės temos – todėl neišvengsite ir jūs.
Manau, kad viską, ką įmanoma pasakyti blogo apie šią gatvę, aš ir jūs jau girdėjome. Tiesą sakant, šios gatvės menamas blogis išplito lietuvių kolektyvinėje pasąmonėje ir nepelnytai tapo visos Palangos įvaizdžio ašimi.
Jei noriu geros kavos arba skanios žuvies, arba vėjuoto pasivaikščiojimo tiltu, arba stebėti stebinčiuosius saulėlydį – visi keliai veda į šią prieštaringą miesto arteriją.
Manau, kad viską, ką įmanoma pasakyti blogo apie šią gatvę, aš ir jūs jau girdėjome. Tiesą sakant, šios gatvės menamas blogis išplito lietuvių kolektyvinėje pasąmonėje ir nepelnytai tapo visos Palangos įvaizdžio ašimi.
Ji žiauriai užgožia kokybiškesnes kurorto dalis, pavyzdžiui, Gintarinę Mylią (plačiau apie ją – vėliau), kurios grožiui sunku rasti lygių ne tik Lietuvoje, bet ir garsiausiuose pasaulio kurortuose.
Arvydas Ramybė (toks mano Palangos pasaulio herojus) patiekia mano naują vakaro tradiciją – mėtų arbatą su citrina ir vogtu medum.
Vogtas skanesnis, kaip sako italai. Mažos naujos kasdienybės dalelės kuria naują gyvenimo kokybę. Iš tikrųjų italai nieko panašaus apie medų nesako, kaip ir daugybės kitų frazių, kurias jiems priskiria Arvydas. Italus jis „cituoja“ kasdien – tarp istorijų apie Palangą, bliuzą ir džiazą.
Arbatos su istorijomis tradicija, kartu su saulėlydžiais nuo tilto, krosais pajūriu ir laiku, skirtu skaitymui bei rašymui, kaip tik ir sukuria dar vieną šio mano vasaros eksperimento siekiamybę – kitokį gyvenimo ritmą, iš kurio tikiuosi kitokių idėjų – kūrybai, verslui ir gyvenimui.
Tai štai, Palanga. Noriu suprasti, apie ką tu! Leisiu čia lietingas ir saulėtas likusios vasaros dienas; kęsiu triukšmą ir džiaugsiuos ramybe; kasdien valgysiu blogą kavinių maistą ir daugi rečiau – gerą; klausysiuos Lietuvos akcentų ir akcentėlių; kultūrinsiuos renginiuose, kuriuos galėsiu pakęsti, ir gal atrasiu tokių, be kurių negaliu gyventi; praktikuosiuos kalbėti rusiškai ir suprasti žemaitiškai, o vakarais gersiu arbatą su vogtu medum ir klausysiu Arvydo Ramybės sekamų Palangos istorijų – tos dienos ir praėjusio amžiaus.
Tai, kas labiausiai įstrigs, išmuš iš koto arba įkvėps – parašysiu štai čia.
