Politologai gali nurašyti kiekvieną potencialų J.Bideno politinį partnerį. Vis dėlto realybėje viceprezidento kandidatūra praktiškai neturi jokios įtakos rinkimams. Tačiau paprasta išmintis skelbia, kad viceprezidento postas yra svarbus. Viceprezidento kandidatūra tam tikra prasme kompensuoja prezidento įsipareigojimus laviruojant tarp liberalumo ir konservatyvumo, Vašingtono aparato žmogaus ar žmogaus iš išorės, ar, kaip šiuo atveju, tarp vyro ar moters.
Istoriškai viceprezidentai buvo geografine atsvara prezidentams – šiaurė ir pietūs. Galbūt geografinis faktorius yra svarbus, kai kandidatai į viceprezidentus yra reikalingi, kad galėtų padėti laimėti rinkimus savo gimtosiose valstijose. Vis dėlto 1980-aisiais Jimmy‘is Carteris būtų laimėjęs Minesotoje, nepaisant Walterio Mondaleo kandidatūros į viceprezidentus. Lloydas Benstenas neprisidėjo prie Michaelo Dukakis pergalės Teksase 1988-aisiais, o George‘as H.W. Bushas būtų laimėjęs Indianoje ir be Dano Quayle‘o. 2000-aisiais George‘as W.Bushas būtų nugalėjęs Vajominge be Dicko Cheney‘o.
Barackas Obama laimėjo 2008-aisiais Delavere su Joe Bidenu, tačiau Johnas Kerry‘is taip pat laimėjo šioje valstijoje 2004-aisiais su Johnu Edwardsu (kuris pralaimėjo savo gimtojoje Šiaurės Karolinos valstijoje). Hillary Clinton 2016-aisiais, ko gero, būtų laimėjusi Virdžinijoje ir be senatoriaus Timo Kaine‘o, o Donaldas Trumpas būtų laimėjęs Indianoje ir be Mike‘o Pence‘o. Statistiškai žvelgiant į laikotarpį nuo Antrojo pasaulinio karo nėra daug įrodymų, kad viceprezidento kandidatūros pasirinkimas gali padaryti jų gimtosiose valstijose rinkimus sėkmingesniais.
Taip pat yra per mažai įrodymų, jog kandidatai į viceprezidentus gali daryti įtaką rinkėjų aktyvumui ar reikšmingai nulemti rinkėjų pasirinkimą. Politikos mokslų tyrimuose pažymima, kad rinkėjai vertina kandidatus pagal aukščiausiai stovintį, t. y. kandidatą į prezidentus, o ne kandidatą į viceprezidentus. Galbūt viceprezidento kandidatūros pasirinkimas daro įtaką 1-2 procentams rinkėjų, o gal net nedaro ir tokios. Daugelis gyventojų apskritai negali įvardinti kas yra viceprezidentas, jau nekalbant apie kandidato į viceprezidentus galimybes daryti įtaką rinkimams.
Kai kas pažymi, kad šiais metais viskas gali būti kitaip. J.Bidenui reikia pasirinkti viceprezidentę moterį, ko gero, kitos odos spalvos, arbą ką nors iš Vidurio Vakarų, kad ši asmenybė galėtų parnešti jam balsus iš savo rinkiminių apygardų. Vėlgi įrodymų dėl tokio scenarijaus galimo sėkmingumo tikrai nėra.
Į ką turėtų atsižvelgti J.Bidenas prieš pasirinkdamas viceprezidento kandidatūrą? Yra penki faktoriai. Pirma – niekam nepakenkti. 2008-aisiais Johnas McCainas pasirinko Sarą Palin, kuri kainavo jam 1-2 procentus gyventojų balsų, nors gal tai ir nepadarė įtakos galutiniam balsų pasidalinimui rinkikų kolegijose. Tad pirmiausia reiktų rinktis tokią kandidatūrą, kuri nepakenktų partijai. Jei J.Bidenas pasirinks kažką iš Kongreso narių ar Mičigano gubernatorę, ar Demokratai gali būti tikri, kad jie nepraras šių postų artimiausiuose rinkimuose?
Antra, žinant, kiek kainuoja prezidento rinkimų kampanija, kandidatas į viceprezidentus turėtų gebėti pritraukti rėmėjų. Trečia, ar viceprezidentas gebės efektyviai kritikuoti savo oponentą? Dažnai kandidatai į prezidentus šį „nešvarų“ darbą – kritikuoti oponentus – patiki būtent viceprezidentams. Taigi, turėti tokius bendražygius, kokiais buvo Bobas Dole‘is ar Spiro Agnew būtų visai paranku.
Ketvirta, reikia apsvarstyti, ar viceprezidento kandidatūra yra priimtina partijos viduje. Galbūt kandidatas gali užmegzti glaudesnius santykius tarp konservatyviųjų ir nuosaikiųjų ar kitų požiūrių partiečių, kas leistų jiems jaustis užtikrinčiau palaikant atitinkamą kandidatą į prezidentus. Vėlgi, trūksta įrodymų, kad kandidatas, pasirinktas dėl šių savybių, tikrai visada pateisina tokius lūkesčius.
Galiausiai kandidatas į viceprezidentus gali būti pasirinktas tiesiog dėl to, kad jis gerai sutaria su kandidatu į prezidentus, ar tiesiog yra jo draugas. Tačiau toks asmeninis pasirinkimas turi mažai ką bendro su politika.
Davidas Schultzas yra Hamline‘o universiteto (JAV) profesorius, Mykolo Romerio universiteto (MRU) vizituojantis dėstytojas ir MRU LAB Teisingumo tyrimų laboratorijos narys.
