Kadaise toks tūlas JAV senatorius J.McCarthy nusprendė, kad komunistai taip giliai įsiskverbė į įvairius Amerikos visuomenės sluoksnius ir ėmė ją griauti iš vidaus, jog reikėjo imtis jų medžioklės.
Labai greitai dešimtys žmonių buvo apkaltinti, jog bendradarbiavo ir šnipinėjo sovietams.
Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, jog senatoriaus pradėtas antikomunizmo vajus leido pagauti vieną kitą šnipą. Tačiau istorijos puslapiuose šis procesas yra siejamas su persekiojimu už kitokią mintį, kritiškumą, nekonvencinį jo reiškimo būdą.
Makartizmas, prasidėjęs kaip siekis apsaugoti demokratiją nuo komunistinio blogio, baigė savo kelią tos pačios demokratijos griovimu. Kai prasideda persekiojimas vien už garsiai pasakytą nuomonę, jog gal vertėtų išklausyti ir kitokią nuomonę, jog demokratinėje valstybėje yra teisė kritiškai vertinti valstybės institucijų ir pareigūnų veiklą, tokiu atveju tikrai laikas sunerimti.
Pastarųjų metų viešos diskusijos būklė verčia daryti išvadas, jog mes turime savo, lietuvišką makartizmo versiją.
Kai prasideda persekiojimas vien už garsiai pasakytą nuomonę, jog gal vertėtų išklausyti ir kitokią nuomonę, jog demokratinėje valstybėje yra teisė kritiškai vertinti valstybės institucijų ir pareigūnų veiklą, tokiu atveju tikrai laikas sunerimti.
Prisipažinsiu, jog idėja šių dienų įvykius Lietuvoje įvardinti makartizmu kilo ne man. Ačiū kolegoms, kurie pasiūlė šį terminą, kuris, mano manymu, taikliai apibūdina visa tai, kas vyksta pas mus.
Dar visai neseniai, skaitant kokį nors Krašto apsaugos ministerijos pranešimą apie kariuomenės gyvenimą buvo akivaizdu, jog visuomenei tai nerūpi. Be kelių prisiekusių fanų tekstų viešoje erdvėje diskusijos šiais klausimais beveik nevykdavo.
Prasidėjus karui Ukrainoje situacija pasikeitė iš esmės. Dabar apie karą, kariuomenę kalbame daug ir visur. Galima buvo susidaryti įspūdį, jog pasiekėme brandą ir nebijome atvirai bei viešai kalbėti apie dalykus, kurie ilgai buvo laikomi tam tikros, uždaros grupės reikalu.
Tačiau pažiūrėkime atidžiau į tų diskusijų turinį. Ar tikrai paprastas mirtingasis gali spręsti ir garsiais pasakyti, kokios karinės technikos ar kareivių reikia šalies kariuomenei?
O kur kritiškas požiūris į kariuomenės veiklą? Juk nėra tobulai veikiančių institucijų.
Ar daug kalbėjome apie kariuomenės karinio rengimo, edukacijos, strategijos, struktūros klausimus? Kritiškai, o ne panegiriškai. Sakysite, negalima apie tai kalbėti, nes Maskva išgirs ir panaudos savo reikmėms. Nebūkime naivūs, jie žino ir žino daugiau nei eilinis šalies pilietis.
Ar daug kalbėjome apie kariuomenės karinio rengimo, edukacijos, strategijos, struktūros klausimus? Kritiškai, o ne panegiriškai. Sakysite, negalima apie tai kalbėti, nes Maskva išgirs ir panaudos savo reikmėms. Nebūkime naivūs, jie žino ir žino daugiau nei eilinis šalies pilietis.
Antroje praėjusių metų pusėje viešos diskusijos kontūrai tapo labai aiškūs: viskas, ką daro Rusija, yra blogai, juoda, o Lietuva – viskas tik gera, t. y. balta. Na, gal dar J.Oleką ir jo vadovaujamos ministerijos darbuotojus truputį pajuodinti reikia.
O visi kiti, pradedant Prezidentūra, Seimu ir baigiant kariuomene, yra puikiai dirbantys, jokio broko, nieko.
Kai diskusija įsprausta į juoda-balta paveikslą, sudėtinga siūlyti alternatyvius žiūros taškus. Arba kalbi tai, ko nori tam tikri žaidėjai, arba iš vis tyli.
Visi šie pojūčiai, nuotaikos ir tylūs galios žaidimai vyko tarp eilučių, tačiau viska tai išlindo į paviršių, kai buvo iškeltas šauktinių klausimas. Tada išryškėjo tikroji mūsų visuomenės ir net ne visos, o elito, nuomonės formuotojų pozicija. Toks nepakantumo kitokiai nuomonei, chamizmo proveržis, reikia pripažinti, nebuvo netikėtas, tačiau jo intensyvumas ir radikalumas peržengė visas sveiko proto ribas.
Sekdamas diskusijas viešoje erdvėje, socialiniuose tinkluose, bandžiau suprasti, kaip mes priėjome iki tokios situacijos, kai asmuo už tai, kad jis išreiškė savo nuomonę ir nenorą tarnauti kariuomenėje, yra išvadinamas penkta kolona, vatniku.
Kaip galima žinomus intelektualus ir mokslininkus faktiškai priskirti valstybės priešo kategorijai už tai, jog jie pasiūlė kitokią šalies istorijos ir lietuvybės interpretaciją, neleido kunigaikščių pervadinti karaliais ar kad parėmė studentų mitingą prieš šauktinius?
Kaip galima žinomus intelektualus ir mokslininkus faktiškai priskirti valstybės priešo kategorijai už tai, jog jie pasiūlė kitokią šalies istorijos ir lietuvybės interpretaciją, neleido kunigaikščių pervadinti karaliais ar kad parėmė studentų mitingą prieš šauktinius?
O kai dėl nuotraukose verkiančių jaunuolių pasipylė kaltinimai valstybės išdavimu, tai beliko tik linguoti galva ir susimąstyti apie tai, ar Rusija jau nelaimėjo.
Neramina, kai įtakingi nuomonės formuotojai ir dauguma žiniasklaidos priemonių formuoja vienašališką poziciją ir kuria smerkiančio arba tik giriančio monologo, bet ne kokybiško dialogo situaciją. Dar didesnį susirūpinimą kelia tas faktas, jog visa tai daroma su tyliu valstybės institucijų pritarimu, o kai kuriais atvejais aktyviu jų įsitraukimu.
O ką jau kalbėti apie atskirų politikų ar tam tikrų apžvalgininkų pseudo filosofinius postringavimus.
Dabar pasakyti, jog esi prieš šauktinių kariuomenę, nes tai pasenęs, neadekvatus kariuomenės formatas, jog mes per daug savo eterį teršiame žiniomis apie Rusiją, yra ne tik, kad ne fasonas, tai kai kuriems mūsų bendrapiliečiams prilygsta valstybės išdavystei.
Štai čia ir pradeda dvelkti lietuvišku makartizmu, kai už kitokią mintį esi baudžiamas ir cenzūruojamas.
Dabar pasakyti, jog esi prieš šauktinių kariuomenę, nes tai pasenęs, neadekvatus kariuomenės formatas, jog mes per daug savo eterį teršiame žiniomis apie Rusiją, yra ne tik, kad ne fasonas, tai, kai kai kuriems mūsų bendrapiliečiams prilygsta valstybės išdavystei.
Nors atkurtai Lietuvai 25 metai, bet demokratijos egzaminą mes dar tikrai silpnai išlaikom.
Taip ir neišmokom pakantumo, tolerancijos ir gebėjimo išgirsti kitokią nuomonę.
Dr. Deividas Šlekys yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto bei Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos dėstytojas, karybos ekspertas
