Kaip bežiūrėtumėme, ši šarvuočių istorija tikrai bus ilgai prisimenama. Atminsime ir diskutuosime apie tai vien dėl šio paprasto fakto – 400 mln. eurų. Kai planuoji išleisti tokią sumą pinigų, nieko nuostabaus, jog daug kam kyla klausimų, ar tikrai reikia tokio pirkinio, ar gausim kokybišką prekę? Kas iš to uždirbs?
Visais šiais klausimais diskusijų netrūko. O ir pastarosios nebuvo tokios taikios ir ramios. Vienas generolas gavo tremties kelialapį į Briuselį. Kitas, jau esantis atsargoje, grasino susprogdinti informacinę bombą ir buvo jos pačios sunaikintas. Buvusiam kapitonui išvis širdį skauda, jog norime įsigyti šarvuočius. Verslas liūdi, jog su jais niekas nesitaria, kaip reikės šiuos šarvuotus autobusus remontuoti. O greta šių pavirkavimų vyko ir tikra karinė techninė edukacija. Tie, kas sekė šią diskusiją, tikrai sužinojo apie įvairiausio tipo važiuokles, šarvų storį, pabūklų kalibrus. Žinoma, iš karto atsirado teigiančių, jog kalbėti apie tokius techninius dalykus civiliai „ekspertai“ neturėtų, nes iš tiesų neišmano šių reikalų.
Lietuva sunkiai, bet žengė dar vieną nedidelį žingsnelį brandžios vakarietiškos valstybės link
Štai čia sustokime ir truputį padiskutuokime. Įvykiai Ukrainoje sudrumstė iki tol gana ramų Lietuvos kariuomenės gyvenimą. Ypatingai netikėtas ir nelabai pageidautinas pokytis buvo suintensyvėjęs visuomenės susidomėjimas kariniais reikalais. Kariuomenės ir Krašto apsaugos ministerijos atstovai buvo priversti kalbėti viešai temomis, kurios daugybę metų buvo laikomos jų ekspertinių žinių monopoliu. O dabar staiga reikia aiškinti visiems, stovint prieš kamerą. Dar blogiau, atsiranda civiliai ekspertai, kurie pradeda abejoti ir kritikuoti siūlomai oficialiajai pozicijai. Deja, reikia nuliūdinti, senų laikų mylėtojus. Jie nebegrįš. Lietuva sunkiai, bet žengė dar vieną nedidelį žingsnelį brandžios vakarietiškos valstybės link. Gynybos politika nėra tik uždaro klubo objektas. Nuo šiol šiose diskusijose dalyvaus ir platesnė visuomenė, civiliai ekspertai. Diskusijos apie šarvuočius formatas yra ne išimtis iš taisyklės, o nauja taisyklė. Lietuvoje susiformavo naujos žaidimo taisyklės ir kariuomenės atstovams reikia su šiuo faktu susitaikyti.
Tačiau džiūgauti dėl padidėjusio visuomenės susidomėjimo per daug nereikia, nes ta pati diskusija apie šarvuočius buvo labiau monologas, o ne dialogas. Joje dominavo civiliai, politikai, žurnalistai, verslininkai, karybos tyrinėtojai. O kariuomenės pozicija ilgą laiką vienišai buvo atstovaujama kariuomenės vado generolo J.V.Žuko. Žinoma, jeigu ignoruosime destruktyvų buvusio kariuomenės vado epizodą. Gal ir ne visada civiliai ekspertai buvo teisūs kalbėdami apie įvairius techninius klausimus, tačiau šito mes niekad nesužinosime, nes niekas iš kariuomenės pusės nei pritarė, nei kritikavo jų išsakytas mintis. Daug kas pasakys, jog ir neturėjo kariškiai dalyvauti viešoje diskusijoje, tai nėra jų darbas. Drįsčiau ginčytis. Kalbant apie gynybos reikalus reikia skatinti ne monologo, kaip kalba tik civiliai, bet dialogo tradiciją.
Šarvuočių istorija labai gerai atskleidžia problemas, kurios atsiranda, kai neturime dialogo. Džiugu, jog civiliai ekspertai aktyviai šioje diskusijoje dalyvavo. Tačiau liūdna, jog visa ši diskusija nukrypo į kalbas apie pinigus ir techninius parametrus. Nebuvo keliami esminiai klausimai apie tai, kaip kausimės turėdami šarvuočius, kokia karinė strategija ir doktrina turėtų būti. Atminkime, jog šarvuočiai yra tik instrumentas, kurį naudosime atitinkamu būdu ir forma. Kaip tik apie šiuos klausimus viešos diskusijos ir nebuvo. O tam, kad ji įvyktų būtina įtraukti į pokalbį ir kariuomenės atstovus. Mums reikia išmokti, leisti ir priprasti prie viešoje diskusijoje dalyvaujančių karininkų, o pastarieji turi išmokti ir nebijoti dalyvauti tokiose diskusijose.
Jeigu norime turėti gerą, efektyvią strategiją, visuomenę, kuri yra sąmoninga ir išmano karybos ir karinės politikos reikalus, tokiu atveju mes turime išmokti kalbėti ir diskutuoti. Civiliai į šią diskusiją jau įsitraukė, dabar kariuomenės atstovų eilė. Matykime debatus dėl šarvuočių įsigijimo kaip naujos tradicijos kūrimo pradžią, o ne kaip vienkartinį precedentą.
Dr. Deividas Šlekys yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto bei Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos dėstytojas, karybos ekspertas
