Yra posakis, kad jeigu nori sužlugdyti gerą reikalą – paversk jį visišku absurdu. Tai įvyko šiemet su „Eurovizija“. Ne, ir anksčiau buvo skandalų ir kaltinimų, kad visur plagiatas, kad viskas nupirkta, bet ši savaitė parodė, kad konkursas nušlubavo į visai kitą lygį.
Aukštumos – neregėtos. Nuo šiol – tai svarbus prioritetinis kai kurių valstybių reikalas. „Šis gėdingas veiksmas neliks be atsako“, – kalbėdamas apie pradingusius balsus, skirtus Rusijos atlikėjai Azerbaidžane, grasino Rusijos užsienio reikalų ministras S.Lavrovas. Pritardamas jam, galvą aktyviai linksi Azerbaidžano užsienio reiklų ministras E.Mammadyarovas. Klausimas toks svarbus, kad tapo vos ne pagrindine abiejų ministrų susitikimo tema Maskvoje.
Azerbaidžano prezidentas I.Alijevas nurodo išsiaiškinti, kodėl Azerbaidžanas nedavė nė vieno balo Rusijai. Juk kitų problemų tarp šių šalių nėra. Tai pats reikšmingiausias įvykis – jis reikalauja greitos prezidento reakcijos.
„Eurovizija“ dabar itin svarbus dalykas, kurį gali spręsti tik prezidentai.
„Mes nuoširdžiai tikime, kad šis incidentas nemes šešėlio ant broliškų Rusijos ir Azerbaidžano žmonių santykių“, – išgąstingai per Rusijos žinias kalbėjo Azerbaidžano ambasadorius Rusijoje Poladas Bulbuloglu.
Susirūpinęs yra ne vien tik Azerbaidžano prezidentas. A.Lukašenka apkaltino konkurso organizatorius „politiniais žaidimais“.
Tačiau dėl viso to kalta Lietuva. Mat būtent Vilniuje įkliuvo balsų pirkėjai. Būtent Lietuvos portalus pradėjo atakuoti pikti programišiai. Karas. Sukčiavimas. Balsų papirkinėjimas. Kuriamos sąmokslo teorijos.
Kas iš tikrųjų įvyko Vilniuje, kai į akiratį pateko balsų pirkėjai? Štai jums penkios paranojiškiausios versijos.
1. Balsus iš tikrųjų pirko Azerbaidžanas. Bet ne tik tam, kad laimėtų konkursą. Jiems iš anksto reikėjo skandalo. Žinant, kad Azerbaidžanas neduos Rusijai nė vieno balo, prieš susitikimą su S.Lavrovu ieškota kontrargumentų. Juk „Eurovizija“ bus aptarinėjama – tai svarbus pasaulinio masto geopolitinis įvykis. O vienas iš kontrargumentų – jūs patys visus papirkinėjote. Dėl to Vilniuje buvo surengta provokacija. Norėjo nušauti du zuikius. Kone kiekvienam praeiviui balsų supirkėjai pranešdavo, kad duos po 20 eurų, jeigu šie balsuos už Rusiją. Provokatoriai žūtbūt norėjo, kad šitą naujieną praneštų žiniasklaida. Tikslas pasiektas.
Šiaip ar taip, „Eurovizija 2013“ davė daug naudos. Ir prezidentams, ir ministrams, ir politikams. Ja naudojosi visi, kas netingėjo.
Bet kartu buvo ieškoma žmonių, kurie už pinigus balsuotų už Azerbaidžaną. Pirkėjams nepasisekė, nes visą aferą nufilmavo 15min.lt žurnalistai. Ką daryti? Skandalas išsipūtė. Apie tai jau rašo visa dviejų žemynų žiniasklaida. Reikia taisyti padėtį. Kaip? Užpulti tuos, kurie pranešė primestą versiją. Tada visi jų gailėsis. Nukentėjo už teisybę!
Taip pat ir su S.Lavrovu bus apie ką pasišnekėti. Juk ne apie Kalnų Karabacho konfliktą ir ne apie tai, kad neseniai sužlugo brangus kontraktas, pagal kurį Rusija turėjo parduoti Azerbaidžanui karinių lėktuvų. Arba, pavyzdžiui, apie Rusijos sprendimą sustabdyti azerbaidžanietiškos naftos tiekimą per Rusijos uostą Novorosijską.
Kaip nors reikėjo išvengti šitų temų, nes Rusijos ir Azerbaidžano santykiai, pasak politologų, įtempti. Padėjo „Eurovizija“. Abu ministrai rado kitą temą.
2. Balsus iš tikrųjų pirko Rusija. Neabejotina, kad tik taip Rusija kažkada laimėjo šį konkursą. D.Bilano daina antrą kartą buvo daug prastesnė, negu pirmąjį, pamenate? Bet apie tai, kad balsus pirko Rusija, iš studentų sužinojo žiniasklaida. Reikėjo skubiai gelbėti situaciją. Tada ir buvo sugalvotas gudrus planas. Žinodami, kad informacija jau nutekėjo, balsų pirkėjai atėjo į susitikimą, kur dalyvavo žurnalistai, ir garsiai kartojo – Azerbaidžanas, Azerbaidžanas, reikia balsuoti už 20 numerį. Pavyko. Pokalbis pateko į žiniasklaidą. Visi galai paslėpti.
3. Balsus iš tikrųjų pirko Armėnija. Kam? Taigi jie su Azerbaidžanu patys didžiausiai priešai. Reikia pakišti Baku. Azerbaidžanas labai rimtai žiūri į „Eurovizijos“ konkursą. Investuoja daug pinigų, ruošia iš visų jėgų savo atlikėjus. Todėl ir užima visada aukštą vietą. O kadangi per „Euroviziją“ gyvenimas Baku ir apskritai visoje šalyje sustoja, tai ir reikia smogti į pačią skausmingiausią vietą. „Tai ir padarysime, tegul raudonuoja prieš visą pasaulį“, – pagalvojo kas nors Jerevane, kišdamas pinigus į lagaminus.
4. Balsus iš tikrųjų pirko Ukraina. Jie iškart įvertino tai, kad Azerbaidžanas – pats rimčiausias konkurentas ir reikia iš visų jėgų siekti jį diskvalifikuoti. Laimėjusi Danija, žiūrėk, greit pati atkris, mat daina – plagiatas. Azerbaidžanas atkris dėl įvykių Vilniuje. O kas trečioje vietoje? Teisingai, Ukraina. Be to, šią versiją palaiko ir faktas, kad balsų supirkėjai atvyko iš Ukrainos.
5. Balsus iš tikrųjų pirko Lietuva. ES pirmininkavimo išvakarėse labai reikėjo skandalo, kad visi pradėtų garsiai kalbėti apie kibernetinį saugumą. Tam buvo sugalvota labai sudėtinga schema ir ji pasiteisino. Kilo skandalas, prasidėjo programišių atakos – dabar yra apie ką pakalbėti.
Štai ir Seimo NSGK pirmininkas A.Paulauskas susirūpino: „Išpuolių gali būti pačių įvairiausių. Reikia prisiminti, kaip pirmąją Ispanijos pirmininkavimo ES dieną programuotojai įsilaužė į oficialų pirmininkavimo tinklalapį. CERT-LT (Nacionalinis elektroninių ryšių tinklų ir informacijos saugumo incidentų tyrimo padalinys) negali užtikrinti nuolatinės apsaugos elektroninėje erdvėje, nes neturi pakankamai žmogiškųjų išteklių dirbti visą parą. Situacijai ištaisyti reikėtų Vyriausybės skirtų kelių papildomų etatų.“ Gal ES skirs papildomų eurų?
Bet kuriuo atveju ši „Eurovizija“ buvo velniškai naudinga. Ir ne visai demokratinių šalių prezidentams, ir jų ministrams, ir šiaip politikams. Dėl dainų konkurso tarptautiniai santykiai tarp šalių gali pagerėti. Kita vertus, „Eurovizija“ gali tapti netgi virtualaus karo priežastimi. O jūs čia rašote, kad „Eurovizija“ niekam nebeįdomi.
