Tai išgirdęs, karalius Erodas sunerimo, o su juo ir visa Jeruzalė. Jis susikvietė visus tautos aukštuosius kunigus bei Rašto aiškintojus ir teiravosi, kur turėjęs gimti Mesijas. Tie jam atsakė: „Judėjos Betliejuje, nes pranašas yra parašęs:
Ir tu, Judo žemės Betliejau,
anaiptol nesi menkiausias tarp žymiųjų Judo miestų,
nes iš tavęs išeis vadas, kuris ganys mano tautą – Izraelį“.
Tuomet Erodas, slapčia pasikvietęs išminčius, smulkiai juos išklausinėjo apie žvaigždės pasirodymo metą ir, siųsdamas į Betliejų, tarė: „Keliaukite ir viską sužinokite apie kūdikį. Radę praneškite man, kad ir aš nuvykęs jį pagarbinčiau“. Išklausę karaliaus, išminčiai leidosi kelionėn. Ir štai žvaigždė, kurią jie buvo matę užtekant, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo kūdikis. Išvydę žvaigždę, jie be galo džiaugėsi. Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino. Paskui jie atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros. Sapne įspėti nebegrįžti pas Erodą, kitu keliu pasuko į savo kraštą. (Mt 2, 1-12)
Mes nežinome nei kiek jų buvo, nei jų vardų, nei amžiaus. Nei iš kur jie atkeliavo. Evangelijos nuoroda “iš Rytų”, visada liks abstrakcija. Bet juk ne tai esmė. Mums svarbiausia - jų patirtis. Keista, ypatinga, ir, tuo pačiu, lygiai tokia pati kaip ir kiekviena tikėjimo kelionė visų žmonių visais laikais.
Išminčiai – graikiškai magoi, atkeliauja iš toli. Turbūt iš kraštų, kur garbinami kiti dievai, kitomis kalbomis, kitomis apeigomis. Jie pastebi dangaus ženklą ir susiruošia į kelionę.
Kodėl leidosi į tokią neaiškią ir nelengvą kelionę? Tik smalsumas? Tik troškimas surasti kai ką naujo? Tik nekantrumas vėl keliauti, nes nuo namų jau pavargo.
Troškimas surasti Dievą pradėjo neįsivaizduojamai sunkią aniems laikams kelionę.
Turėtų būti kitokios priežastys, šaukiančios nugalėti kelionės sunkumus. Turėjo būti gilesnis troškimas. Tas dangaus ženklas buvo mažutė kibirkštėlė didelei liepsnai. Troškimas surasti Dievą pradėjo neįsivaizduojamai sunkią aniems laikams kelionę.
Kelią rodo žvaigždė. O širdyje klausimas. Juo pasidalina su Erodu, su šventyklos kunigais, su Jeruzalės gyventojais. Jie taip susirūpinę savo paieškomis, kad nepastebi kokį nerimą jų klausimas kelia. Kaip galima klausti Erodo, bijančio net pagalvoti apie įpėdinį, kur yra gimęs žydų karalius? Bet būtent taip jie formuluoja. Ir atsakymą gauna, nes kai kas kai kur žino pranašystes (nors ir nelabai domisi jų rimtumu).
Nuorodos pasirodo vertingos. Žvaigždės vedami jie pasiekia savo tikslą. Randa kūdikį ir jo motiną. Patiria begalinį džiaugsmą.
Ar čia vien dviejų tūkstantmečių istorija? Taip. Bet čia ir šiandienis įvykis. Tai patiria kiekvienas, kas ieško ir, anksčiau ar vėliau, suranda.
Ar čia vien dviejų tūkstantmečių istorija? Taip. Bet čia ir šiandienis įvykis. Tai patiria kiekvienas, kas ieško ir, anksčiau ar vėliau, suranda. Tai istorija ir apie kiekvieną, kuriam išganymas pasiekiamas tiesiog ranka. Nes žino kur jį rasti. Tik jam jo nereikia, juo nesidomi. Todėl nieko neįvyksta.
Čia istorija apie ženklus, kurie išjudina. Tik to negana. Reikia Žodžio. Eiti reikia konsultuojantis su Žodžiu (Biblija!). Tik iš jo sužinai ar kryptis teisinga. Tik tada susitinki. O kai sutinki Jį, viskas pasikeičia.
