Anglų kalbos dėstytoja į mano klausimą sureagavo šiek tiek jausmingiau: „Mane žavi gražūs žmonių santykiai. Na, vieni kitiems padeda, paguodžia. Ir puiku, kad per televiziją transliuojami šie pozityvus įvaizdžiai.“ „Ar jau aiškus kaltininkas?“ paklausė kažkas. Kadangi aiškaus kaltininko dar nebuvo, pradėjom kalbėti apie kitus dalykus – kaip žmonės reaguoja į nekontroliuojamus dalykus (pvz. žemės drebėjimus), ką reiškia patirti smurtą ir kaip kovoti su viešai išliejamu pykčiu. Turbūt, kaip ir daug kur JAV, sprogimai Bostone, įtartini laiškai su ricinos pėdsakais, kuriuos mėginta įteikti Barackui Obamai ir Senatoriui Wickeriui tebuvo „tik“ įvykiai kažkur „ten, toli“. Jie nesukrėte taip, kaip rugsėjo 11-oji ar Sandy Hook tragedija, per kurią buvo sušaudyta dvidešimt vaikų.
Galbūt todėl, kad per sprogimus Bostone žuvo „tik“ trys žmonės. Galbūt todėl, kad JAV visuomenė jau priprato prie tragiškų visuomeninio smurto įvykių – šaudymų Tucsone (Arizonoje), Auroroje (Kolorade), New Towne (Konektikute). Galbūt todėl, kad rugsėjo 11-oji jau primiršta, ir daugumai amerikiečių terorizmas nebeatrodo didelė grėsmė. Kai kurie komentatoriai (pvz. Tomas Friedmanas „New York Times” komentare išspausdintame balandžio 16 d.) teigė, kad šaltoka reakcija į viešo smurto proveržius – pats geriausias atsakas. “Iššluokime šaligatvius, nuvalykime kraują ir informuokime tuos, kurie tai padarė, kad nors jie ir baisiai sužalojo ir užmušė mūsų brolius ir seseris, jie nepaliko jokių pėdsakų mūsų visuomenėje ir niekuo nepaveikė mūsų gyvenimo būdo.”
Friedmano argumentai svarūs – neleiskime smurtautojams kontroliuoti visuomenės, būkime stiprūs, nepasiduokime. Bet ar tikrai reikia apsimesti, kad vieši smurto proveržiai nepalieka jokių pėdsakų visuomenėje, kad jie nepaveikia gyvenimo budo? Kaip adekvačiai reaguoti į panašius įvykius? Pasak trauminių patirčių tyrinėtojų, tokios patirtys sukuria emocines bendruomenes (ang.emotional communities), kurias jungia kolektyvinė atmintis, kolektyvinis identiteto jausmas. Noras žinoti tiesą, noras žinoti, kas kaltas tampa stipresnis už savisaugos instinktą.
Ir Bostone, ir Niujorke, ir New Towne kūrėsi emocinės bendruomenės: žmonės statė trumpalaikius paminklus (ang.makeshift memorials), glėbesčiavosi, meldėsi. Prezidentas ir kiti iškilūs politikai ėmėsi visuomenės guodėjų (ang.consoler-in-chief) vaidmens. Su ašaromis akyse, Johnas Kerry kartojo „kaip gera būti Bostoniečiu. Bostono neįmanoma įbauginti”.
Deja, emocinių bendruomenių kūrimasis kol kas nepajėgė sugriauti galingos smurto industrijos. JAV užfiksuoti 300 milijonų šaunamųjų ginklų (šalyje gyvena apie 314 milijonų gyventojų). Pasak FBI, 2011 metu duomenimis, JAV užfiksuotos 12,644 žmogžudystės; iš jų 8,583 atvejais buvo panaudotas šaunamasis ginklas. Tuo metu, kai Bostone buvo valomas kraujas nuo šaligatvių, JAV Senatas atmetė įstatymus, kurie butų sugriežtinę šautuvų įsigijimo tvarką (ang.background checks) ir uždraudę karinių ginklų naudojimą (ang.military style assault weapons). Prezidentas apkaltino Respublikonus ir ginklu lobistus (National Rifle Association), kurie, pasak jo, melavo apie įstatymą. Tačiau nebuvo kalbėta apie tai, kaip suvaldyti smurto proveržius, kaip pertvarkyti gyvenimo būdą taip, kad emocinės bendruomenės per smurto proveržius kurtųsi ne tik ten, kur jis įvyko, bet ir už miesto ar valstijos ribų.
Adekvatus atsakas į smurtą – emocinių bendruomenių kūrimas ne tik lokaliu, nacionaliniu, bet ir globaliu lygmeniu. Tuo metu, kai Bostone žuvo 3 žmonės ir 174 buvo sužeisti, Falludzoje (Irake) žuvo 55 žmonės ir 200 buvo sužeisti. Pastarasis įvykis, deja, liko beveik nepastebėtas. Sprogimai Bostone, mirtys Sandy Hooks ar Tucsone komunikacinėje erdvėje turėtų būti siejamos su panašiais tragiškais įvykiais už JAV ribų. Galbūt tuomet visuomenė morališkai sustiprėtų ir ištrūktų iš riboto parapijinio mastymo.
Dr. Dovilė Budrytė šiuo metu gyvena Atlantoje, JAV, yra Politikos mokslų docentė Georgia Gwinnett universitete.
