Katalikų skaičius sparčiausiai auga Lotynų Amerikos ir Afrikos šalyse – vadinamuosiuose globaliniuose Pietuose (angl. „global South“), todėl nereikia stebėtis, kad popiežius ypač rūpinasi pasaulinio atšilimo ir turtinės atskirties problemomis.
Pasaulinis atšilimas globaliniuose Pietuose yra laikomas viena pasaulinės neteisybės išraiškų: besivystančios šalys neretai kaltina turtingąsias šalis, ypač JAV, savanaudiškumu, dvigubais standartais ir atmosferos teršimu. Šiais klausimais, ypač būtinybe kuo greičiau pasirūpinti klimato kaita, prezidento Obamos ir popiežiaus nuostatos sutampa, todėl nenuostabu, kad Baltieji rūmai skelbėsi labai laukią pažangiu laikomo popiežiaus atvykimo.
Kitas problemas, dėl kurių prezidento ir popiežiaus nuomonės išsiskiria, pavyzdžiui, gėjų vedybos ar abortai, mėginta šiek tiek užglaistyti. Viešnagės Baltuosiuose rūmuose metu popiežius daugiausia kalbėjo apie tai, kas sieja jį su prezidentu. Kalbėjo apie kovą prieš oro taršą, už migrantų teises. Tik truputį vėliau popiežius diplomatiškai priminė prezidentui Obamai ir apie skirtumus, be įspėjimo aplankydamas vienuoles, kurios patraukė federalinę valdžią į teismą dėl kontracepcijos finansavimo sveikatos apsaugos įstatyme, kurį palaikė prezidentas (angl. „Obamacare“). Taip pat popiežius keletą kartų priminė JAV visuomenei apie Katalikų bažnyčios nepritarimą gėjų vedyboms.
Emocines audras sukeliančios temos – abortai, gėjų vedybos – netapo popiežiaus istorinės kalbos JAV Kongreso rūmuose pagrindiniu akcentu. Popiežius kalbėjo apie toleranciją kitataučiams, empatiją imigrantams, būtinybę panaikinti mirties bausmę JAV ir pagarbą pagyvenusiems. Jo kalba buvo tikra priešingybė Donaldo Trumpo skelbiamoms „tiesoms“ ir vertybėms. Popiežius ragino saugotis primityvaus redukcionizmo (angl. „simplistic reductionism“) – pasaulio suskirstymo į teisuolius ir nusidėjėlius, į absoliutų gėrį ir blogį.
Į priešiškas stovyklas susiskirsčiusiems ir pagrindinio lyderio Johno Boehnerio atsistatydinimą patyrusiems Atstovų rūmams reikėjo tai išgirsti. Politikos menas neįmanomas be kompromisų, o jų dabartinėje JAV Kongreso politikoje ypač trūksta. Atrodo, kad Kongreso rūmuose politikai dėl nieko, net dėl finansavimo federalinės valdžios funkcionavimui, nebegali susitarti (tai ir buvo viena pagrindinių Boehnerio atsistatydinimo priežasčių).
Popiežius Vašingtono galingiesiems pateikė dar vieną pamoką: užuot ėjęs su galingais politikais iškilmingų pietų, popiežius pasirinko bendravimą su Vašingtono benamiais, taip atkreipdamas dėmesį į dar vieną opią visuomenės problemą.
Popiežius nesibodėjo drąsiai, atvirai kalbėti apie opias problemas šioje galingoje pasaulio valstybėje
Akivaizdu, kad popiežius nesibodėjo drąsiai, atvirai kalbėti apie opias problemas šioje galingoje pasaulio valstybėje.
Filadelfijoje jis aplankė kalėjimą ir visiems priminė, kad kalinių, kurių JAV ypač daug, reabilitacija – visos visuomenės reikalas. Žinoma, šiais veiksmais popiežius nepelnė ypač konservatyvių tikinčiųjų palaikymo, kurie priešinasi Katalikų bažnyčios „Obamifikacijai“ (angl. „Obamification“) ir popiežių pravardžiuoja „Popama“, taip pabrėždami prezidento ir popiežiaus nuomonių panašumus socialinio teisingumo klausimais.
Be „Popamos“ priešininkų, yra ir kitų kliūčių popiežiaus tolerantiškumo ir socialinio teisingumo misijai. Viena jų – kai kurių katalikų dvasininkų ištvirkėliški skandalai, kurie žemina Bažnyčią ir žeidžia tikinčiuosius. Apie juos popiežius atvirai kalba, nors radikalių pokyčių, tokių kaip celibato panaikinimas, rodos, nenusimato.
Nors vizito JAV metu jis daug kartų tvirtino, kad būtina atverti širdis visiems, ypač nuskriaustiesiems, atrodo, kad pati bažnyčia vis dar neketina sulaužyti nusistovėjusios hierarchijos ir leisti moterims kunigauti.
Popiežiaus noras padėti įvairioms religijoms susikalbėti yra ypač sveikintinas. Ceremonija Rugsėjo 11-osios tragedijos vietoje, kur popiežius bendravo su įvairių religijų atstovais, palietė ne vieną širdį. Tačiau reikia pripažinti, kad Vatikano hierarchijai nėra atitikmens kitoje svarbioje pasaulio religijoje – islame, ir tai komplikuoja religijų dialogą, nes nėra aišku, su kuo popiežiui reikėtų kalbėtis apie ekstremizmą ir būdus su juo kovoti.
Šios kliūtys nesutrukdė minioms džiūgauti bendraujant su charizmatišku dvasininku ir, kaip pasidarė aišku, diplomatišku politiku, mokančiu naudotis simbolių ir jausmų jėga. Popiežiaus įtaka ilgainiui paveiks JAV ir pasaulio politiką ne per iškilmingus susitikimus su pasaulio galingaisiais, kalbas Kongreso rūmuose ar Jungtinėse Tautose. Ši įtaka – tai poveikis „paprastiems“ žmonėms, stiprėjančiai tarptautinei visuomenei, kuri pradeda vis labiau kreipti dėmesį į popiežiaus skelbiamą žinią susirūpinti visų „bendrais namais“.
Dr. Dovilė Budrytė – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto bei Georgia Gwinnett College Atlantoje dėstytoja.
