Unikalias žmonių su negalia istorijas pristatantis „Nanook“ multimedijos projektas kalbėjo ne tik apie treniruotėse liejamą prakaitą, bet ir apie nelygybę, kurią parolimpiečiai patiria ir kaip žmonės, ir kaip sportininkai.
Vėliau, laimėjus pirmuosius medalius, parolimpiečių pergalių vertinimas keliskart mažesnėmis piniginėmis premijomis nepaliko abejingų – į žmonių su negalia diskriminaciją dėmesį atkreipė net tie, kurie niekad apie tai nepagalvojo. Mąstyti ne tik apie save, bet ir apie kitą – sąmoningumo ženklas. Gebėti kitą pamatyti – visuomenės brandumo požymis.
Septynis kartus mažesnės premijos parolimpiniams čempionams – tik milžiniško diskriminacijos ledyno viršūnė. Mūsų šalyje yra tūkstančiai visiškai izoliuotų neįgaliųjų – negalinčių mokytis, patekti į viešąsias erdves, sportuoti.
Ne turtai čia esmė, o kaip juos, kokio dydžio šie bebūtų, išleidžiame. Lietuva, deja, savo pinigus toliau investuoja į paralelinį žmonių su „defektais“ pasaulį.
Deja, tačiau tik nedaugeliui pavyksta sutikti nemokamai dirbantį trenerį ar kitą žmogų, kuris tiesiog palaikytų, padėtų gyventi bent kiek savarankiškiau, nukreiptų dėmesį nuo negalios. Dėmesį į tai, ką žmogus su negalia gali. O su reikiama pagalba jie gali tiek pat, kiek ir visi kiti – siekti, tobulėti, iškovoti skambias pergales, garsinančias Lietuvos vardą, įkvepiančias mus visus didžiuotis savo valstybe.
Tačiau sėkmės istorijos, kuriomis dabar džiaugiamės stebėdami žaidynes, deja, yra ne gerai veikiančios valstybės socialinės sistemos rezultatas, o pačių žmonių su negalia valios, išskirtinių pastangų rezultatas.
Vytaras Radzevičius puikiame savo komentare žmones su negalia vadina paraleliniais piliečiais. Taip pat jie dažnai apibūdinami kaip nematomi žmonės, nes jų beveik nėra mūsų įprastoje aplinkoje – viešose vietose, koncertuose, darželiuose, mokyklose, darbe.
Dažnai sulaukiame pasipiktinimo, kai dalinamės žmonių su negalia gyvenimo sąlygomis kitose šalyse – esą neteisinga lygintis su turtingomis valstybėmis. Tačiau ne turtai čia esmė, o kaip juos, kokio dydžio šie bebūtų, išleidžiame. Lietuva, deja, savo pinigus toliau investuoja į paralelinį žmonių su „defektais“ pasaulį.
Jau ikimokyklinė sistema juos išrūšiuoja į specialius darželius, o jei tokių aplinkui nėra, palieka šeimos rūpesčiui, namų aplinkoje, be galimybės pasirinkti. Vėliau – specialios mokyklos ar dienos centrai. Yra keletas bendrųjų mokyklų, kurios tikrai geba suteikti kokybišką išsilavinimą ir saugią aplinką kitokiems vaikams, tačiau tai išimtys, o ne taisyklė.
Didžioji dauguma tėvų priversti kautis dėl galimybės mokyti savo vaikus bendrose mokyklose, bet dažnai nusivilia prasta mokymo kokybe bei reikiamų paslaugų trūkumu ir vėl grįžta į specialiąsias įstaigas, į tą paralelinį pasaulį.
Kartą pasitikslinus vienos už žmonių su negalia integraciją atsakingos įstaigos, ar tikrai tarp visų aukštųjų mokyklų studentų žmonės su negalia nesudaro net 1 procento, atsakymas buvo toks – „ir ačiū Dievui, reiškia visi sveiki!“ Tinkama vieta priminti, kad Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, žmonių su negalia yra apie 10 procentų. Jei jų nematome, nereiškia, kad jų nėra.
Darbo rinkoje istorija tęsiasi – nepaisant sėkmingos tarptautinės patirties ir šalies įsipareigojimų skatinti žmonių su negalia įsidarbinimą atviroje darbo rinkoje, mūsų valstybė renkasi palaikyti socialines įmones, kuriose žmonės su negalia ir vėl neturi galimybės ištrūkti iš savo pasaulio.
Žmones su negalia žeidžia, kai jų gailisi. Taip pat jie nenori būti ir heroizuojami. Tai ko jie nori? Gyventi taip, kaip visi. Būti vertinami kaip lygūs.
Nors kartais iš valdančiųjų politikų žodžių gali atrodyti, kad daroma viskas, jog paralelinis pasaulis išnyktų, inertiški sprendimai ir skiriamos lėšos jį toliau palaiko.
Šiais metais britai sukūrė įspūdingą reklaminį parolimpiados klipą, kuriame parolimpiečius vadina superžmonėmis. Vaizdo klipas sulaukė susižavėjimo dėl įspūdingai pristatytų žmonių su negalia gebėjimų, tačiau buvo kritikuojamas dėl pasirinkto šūkio – superžmonės. Žmones su negalia žeidžia, kai jų gailisi. Taip pat jie nenori būti ir heroizuojami.
Tai ko jie nori? Gyventi taip, kaip visi. Būti vertinami kaip lygūs.
Didžiojoje Britanijoje žmonių su negalia ir sveikųjų pasauliai jau susiliejo. Nes juk žmonės ir gyvena viename, bendrame, tame pačiame pasaulyje. Ten nebereikia būti herojumi, kad gyventum visavertiškai.
O Lietuvoje, kur net išėjimas iš namų stipresnės negalios žmogui yra iššūkis, parolimpiečių pasiekimai – tai superherojų pasiekimai. O juk jie – tiesiog žmonės.
Linkime, kad vis daugiau mūsų tai suprastų, o valdžia ne tik permąstytų sportinių premijų skyrimo tvarką, bet ir imtųsi sąmoningų sprendimų, kad Lietuvoje taip pat būtų vienas pasaulis.
Dovilė Juodkaitė yra asociacijos Lietuvos neįgaliųjų forumas prezidentė
