Visų pirma, todėl, kad tai darė ne amerikiečių politikai, teisėsaugos pareigūnai ar kariškiai. Tai darė JAV slaptoji tarnyba, kuri nėra visuomenės vertybių ir moralės formuotoja. Ir vargu ar šios normos, kurių privalo laikytis piliečiai, gali būti taikomos CŽV, kuri yra taikos meto kariuomenė.
Tai darė JAV slaptoji tarnyba, kuri nėra visuomenės vertybių ir moralės formuotoja. Ir vargu ar šios normos, kurių privalo laikytis piliečiai, gali būti taikomos CŽV, kuri yra taikos meto kariuomenė.
Slaptųjų tarnybų pareiga yra ginti valstybę, kai požemiais rausiasi priešai. Žvalgyba dirba gerai ne tada, kai sugauna teroro aktą įvykdžiusį fanatiką, bet tada, kai užkerta kelią žiauriam nusikaltimui.
Jų pergalės skaičiuojamos nesprogusiomis bombomis.
Todėl slaptosios tarnybos visuomet žaidė purvinus ir negarbingus žaidimus. Žaidė, žaidžia ir žais, nes toks yra šitas nematomas karas, kuris verda mūsų saugios taikos rūsiuose.
Kaskart, kai slaptųjų tarnybų naudojamos priemonės bus paviešintos, sukels mūsų pasišlykštėjimą, pasipiktinimą ir emocijų bangas. Todėl tokios tarnybos kaip CŽV ir yra slaptos.
Todėl daugelyje demokratinių valstybių žvalgybos ir kontržvalgybos pareigūnai yra atskirti ne tik nuo visuomenės, bet ir nuo politinės valdžios – valstybės aparatą ir taikos meto kariuomenę jungia tik ploni laideliai, kurie padeda įspėti apie grėsmes ir leidžia kontroliuoti didelę galią turinčius žvalgybos pareigūnus.
Paprastas, net primityvus pavyzdys. Įsivaizduokite, kad esate slaptosios tarnybos pareigūnas. Turite pagrįstų įtarimų, kad pilietis X turi svarbios informacijos apie Rusijos rengiamą agresiją prieš Lietuvą. Jums reikia tą informaciją perimti, nes tai gali padėti apginti valstybę.
Turite du pasirinkimus. Pirmasis - sulaikyti pilietį X ir panaudoti beveik neribotas poveikio priemones tam, kad sužinotume apie rengiamą agresiją. Arba, galite sulaikyti tą žmogų ir bandyti išgauti informaciją būdais, kurie yra priimtini visuomenei ir atitinka Vakarų vertybes.
Jeigu žengsite pirmuoju keliu ir panaudosite netgi labai purvinus veiksmus, tai gal išgausite svarbios informacijos. Gal tai negi padės apsaugoti valstybę arba bent pasiruošti agresijai. Tačiau tuo pačiu metu rizikuojate, kad jūsų taikyti metodai gali būti paviešinti ir sulauksite visuotinio pasmerkimo. Jūsų veiksmai bus vertinami taikos meto kontekste ir niekas nepagirs už tai, kad užkirtote kelią priešų agresijai.
Jeigu pilietį X tardysite laikydamiesi visuomenei priimtinų moralės normų ir nenukrypsite nuo Vakarų civilizacijos vertybių, tai yra galimybė, kad negausite informacijos apie Rusijos agresiją. Ir niekas niekada nesužinos, kad turėjote galimybę apsaugoti valstybę. Tuo pačiu metu – niekas niekada jūsų nekaltins žvėrišku elgesiu ir negarbingu žaidimu.
Tai primityvus pavyzdys, tačiau tokias dilemas turi spręsti slaptųjų tarnybų pareigūnai. Mums tokie galvosūkiai yra svetimi ir nesuvokiami, todėl ir sakau, kad neturime teisės smerkti CŽV agentų – jie gyvena kitame pasaulyje ir iš tų požemių saugo mus.
Nesirengiu svarstyti, kiek iš tikrųjų buvo efektyvi „sustiprinto tardymo“ programa. Vieni sako, kad kankinimai padėjo išgelbėti tūkstančius Vakarų civilizacijos žmonių gyvybių. Kiti – kad aukos prisipažindavo net tai, ko iš tikrųjų nepadarė ar nežinojo.
Programa buvo vykdoma beveik aštuonerius metus, tad, matyt, padėjo surinkti svarbios informacijos.
Kai tie dalykai buvo paviešinti, perkelti iš purvinojo požemių karo į moralinę-vertybinę erdvę, CŽV vadai tiesiog nebegalėjo pasakyti, ką apie tai mano iš tikrųjų. Manau, kad todėl ir kalbėjo apie neefektyvumą.
Tačiau ši programa buvo vykdoma beveik aštuonerius metus, tad, matyt, padėjo surinkti svarbios informacijos.
Pavyzdžiui, buvo teigiama, kad per „sustiprinto tardymo“ programą gauta svarbios informacijos apie „al Qaeda“ lyderį ir Rugsėjo 11-osios teroro akto organizatorių Osamą bin Ladeną – kankinamas Gvantanamo kalinys papasakojo apie ryšininką, kuris vėliau nuvedė iki teroristų vadeivos.
Greičiausiai mes niekada nesužinosime, kokia buvo tų kankinimų nauda. Nežinosime, kiek bombų nesprogo ir kiek žmonių nuo jų nežuvo.
Šitie požeminio pasaulio kariai neturi mums patikti ir įtikti, o mes neturime teisės smerkti ir aiškinti, kaip jie turėtų dirbti savo darbą.
Visų pirma, todėl, kad slaptosios tarnybos yra autonomiškos ir nepavaldžios politinėms idėjoms. Antra, mes nežinome, kokie mūšiai vyksta valstybių požemiuose, kokios grėsmės kyla ir kokie metodai gali sulaikyti priešą.
Kaip kažkada taikliai pastebėjo istorikas Bernardas Gailius: slaptoji tarnyba yra kaina, kurią mes sumokame už savo saugumą. Su visais bjauriais kankinimais, sekimais, pasiklausymais ir kitais dalykais, kurie leidžia mums gyventi šalia nesprogusių bombų.
