Dovydas Pancerovas: Būsime neįveikiami, kai kartu kovosime už gėjų teises ir lenkų lenteles

Klausimas buvo toks suktas ir taiklus, kad išgirdęs kelias akimirkas šypsojausi. Po šimts, pagalvojau, juk atsakymas yra raktas, kuris padėtų mums užrakinti gynybinius vartus ir būti saugesniems.
Dovydas Pancerovas
Dovydas Pancerovas / Asmeninio albumo nuotr.

Įsivaizduokite: jūs laukiate šeimos pagausėjimo arba jūsų namuose jau ropinėja mažas bamblys, o tuo metu valstybei kyla pavojus. 

Ką pasirinktumėte – apsaugoti savo šeimą ar ginti valstybę?

Šito manęs paklausė bičiulis Danielis, kuris yra Izraelio karys ir kovoja su teroristais Gazos Ruože. Jo šeimai nuolat tenka tokie išbandymai. Tačiau tą vakarą mes kalbėjome ne apie Izraelio, bet apie Lietuvos gynybą.

Ką pasirinktumėte – apsaugoti savo šeimą ar ginti valstybę? Šito manęs paklausė bičiulis Danielis, kuris yra Izraelio karys ir kovoja su teroristais Gazos Ruože.

Tai ką pasirinktumėte – ginti šeimą ar valstybę? Juk kaimyninėje Ukrainoje stūgaujant prorusiškiems marodieriams, šitas yra labai svarbus.

Bus sakančių, kad nėra vieno teisingo sprendimo šitoje situacijoje. Neva vieniems svarbiau šeima, o kitiems – valstybė. Gal net atsirastų teigiančių, kad reikia smerkti tuos, kurie palieka besilaukiančią žmoną ir išeina kariauti. 

Eikit jau!

Teisingas atsakymas yra tik vienas – tavo valstybė ir yra tavo šeima, o tavo šeima yra tavo valstybė. 

Kiekvienas išėjęs ginti savo šalies gina savo žmoną, savo vaiką, savo artimuosius ir draugus. Be to, jis gina brolio šeimą, draugo, kaimyno, kolegos, kursioko. Galiausiai – gina ne tik artimus žmones, bet ir savo paties kasdienybę.

Kiekvienas išėjęs ginti savo šalies gina savo žmoną, savo vaiką, savo artimuosius ir draugus. Be to, jis gina brolio šeimą, draugo, kaimyno, kolegos, kursioko. Galiausiai – gina ne tik artimus žmones, bet ir savo paties kasdienybę.

Jau atėjo laikas suprasti, kad žodis „valstybė“ nėra valdžios, nuobodaus biurokratinio aparato ir mokesčių sistemos sinonimas. Valstybė visų pirma esame mes, mus supantys žmonės ir mūsų kasdienybė.

Man valstybė yra mano tėvai, kurie amžinai klausinėja, ar grįšiu savaitgalį į gimtąją Šilutę, mano brolis, kuris vis dar negali išsiplauti indų ir kiekvieną rytą erzinančiai pučia saksofoną.

Valstybė yra mano išprotėję draugai, mano kolegos, mano skaitytojai, mano kritikai ir mano gerbėjai. 

Tai ir mano kaimynė, kurią nužiūrinėju sutikęs laiptinėje, ir mano mėgstamos kavinės baristos, kurios kas rytą pagamina pačią skaniausią latte. 

Tai ir mano pikti troleibusų vairuotojai, kurie negali palaukti atbėgančių žmonių, ir mano Šalčininkų lenkai su visomis didžiai grėsmingomis lentelėmis, ir mano rusų bendruomenės, ir mano juodaodžiai, ir mano gėjai. 

Ir mano skaudi Holokausto dėmė. 

Tai ir „Žalgiris“, ir „Lietuvos rytas“, ir Andrius Kubilius, ir Algirdas Butkevičius, ir seksuali blondinė su tuo mažu šuniuku parankėje, ir mergina, kuri kiekvieną popietę mintyse ginčijasi su Sigmundu Freudu. 

Valstybė tai yra mano pagarba, pagalba ir mokesčiai teisėsaugai, kariuomenei, medikams, VSD ir visiems, kurie mane saugo.

Mano valstybė yra visi, kas gyvena Lietuvoje, moka mokesčius, gerbia mūsų susitarimus ir kuria mūsų visų bendrą gerovę. Mes visi kasdien giname Lietuvą ją kurdami, stiprindami, darydami, kad gyvenimas čia būtų patogesnis ir sotesnis. 

Mano valstybė yra visi, kas gyvena Lietuvoje, moka mokesčius, gerbia mūsų susitarimus ir kuria mūsų visų bendrą gerovę. Mes visi kasdien giname Lietuvą ją kurdami, stiprindami, darydami, kad gyvenimas čia būtų patogesnis ir sotesnis. 

Tai nereiškia, kad mes negalime diskutuoti apie kairę ir dešinę, stringus ir knygas, lenkus ir lietuvius. Tai reiškia, kad diskusijos ir priešiškumas turi savo erdves, o valstybės ateitis yra bendras reikalas. 

Valstybės saugumas yra ne apie kariuomenę, o apie mus visus. Kai visi tai suprasime, tai daugumai net nekils klausimas, reikia ginti valstybę ar šeimą. 

Kai visi žinosime, kad tas nepažįstamas praeivis, kuris su prekybos centro maišeliu dabar eina pro šalį, prireikus gintų mano šeimą, mano artimuosius, mano draugus ir mano kolegas, tai visiškai suprantama, kad ir aš ginčiau tą praeivį. 

Nes jis yra MANO nepažįstamas praeivis su prekybos centro maišeliu.

Drąsiai teigiu, kad mes jau judame tokio požiūrio į valstybę link. Kai Ukrainoje pradėjo siautėti geopolitinis kaimietis Putinas, mūsų visuomenės brendimas pasiekė Higgso bozono greitį. Tarsi atsibudome ir pradėjome suprasti, kad čia yra mūsų namai, o Lietuvos patriotais gali būti visi norintys.

Tačiau!

Tam, kad galėtume apginti savo valstybę ir taptume priešams neįkandama Šiaurės Galija, reikia ne tik supratimo, bet ir mokėti gintis. 

Tam, kad galėtume apginti savo valstybę ir taptume priešams neįkandama Šiaurės Galija, reikia ne tik supratimo, bet ir mokėti gintis. 

O ar mokėtume? Į šitą klausimą galite atsakyti kiekvienas sau: ar mokėtumėte valdyti ginklą, valyti, ar esate fiziškai pasirengęs, turite taktinių žinių, ar žinote, į kokį kariuomenės dalinį reiktų prisistatyti ir prie kokio kulkosvaidžio sėsti? Manau, kad dauguma nežinotumėte. 

Todėl jau dabar turime rūpintis ne tik tuo, kad mūsų lenkai galėtų ant savo pastatų kabinti lenkiškus gatvių pavadinimus, o gėjai – rengti savo šventes Gedimino prospekte. Jau dabar turėtume rūpintis, kad kiekvienas taptume savo valstybės gynėju, kuris, reikalui esant, galėtų paimti ginklą.

Krašto apsaugos savanorių pajėgos, Šaulių sąjunga yra puikūs dalykai. Tačiau to neužtenka.

Analitikai teigia, kad Lietuvos karinis rezervas turi būti tris kartus didesnis už profesionalų kariuomenę. Tai reiškia, kad mums reikia 24 tūkst. vyrų, kurie ne tik mokėtų gerai valdyti ginklus, bet ir turėtų taktinį pasiruošimą.

Analitikai teigia, kad Lietuvos karinis rezervas turi būti tris kartus didesnis už profesionalų kariuomenę. Tai reiškia, kad mums reikia 24 tūkst. vyrų, kurie ne tik mokėtų gerai valdyti ginklus, bet ir turėtų taktinį pasiruošimą.

Kad to pasiektume, privalome sugrąžinti šauktinius ir sukurti sistemą, pagal kurią kariuomenės rezervas nuolat augtų ir atsinaujintų.

Taip yra Izraelyje, kur kiekvienas vyras ir moteris prireikus gali būti savo valstybės kariu ir teroristų naikintoju.

Taip yra Estijoje, kuri šiemet pasiryžo pašaukti dešimt tūkstančių vyrų ir atnaujinti jų žinias apie karybą. Taip yra Suomijoje, kuri turi senas Rytų okupantų užpakalių spardymo tradicijas. 

Jeigu atnaujintume šauktinių sistemą, tai ne tik turėtume nuolat augančias karių gretas. Tai reikštų, kad kasmet tūkstančiai jaunų žmonių mokytųsi ištikimybės valstybei, pilietiškumo, gebėjimo išlikti ramūs sudėtingose situacijose, kasdien girdėtų Lietuvos himną ir galvotų apie tai, kaip reiktų žudyti okupantus, jei šie išdrįstų įžengti į Šiaurės Galiją.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis