Konservatorių politikai iki pamėlynavimo gali aiškinti, kad Konstitucijos pataisa ir šeimos apibrėžimas reikalingas visokioms socialinėms išmokoms ir panašiems dalykams. Girdi, kaip išmokėsi pašalpas šeimai, kai toks dalykas nėra aiškiai apibrėžtas. Bet juk ir esamas Konstitucijos straipsnis tam puikiai tinka. Remiantis tokia logika, mūsų šalyje reiktų tiksliai apibrėžti moters ir vyro sąvoką, nes dar gali kas nors susipainioti ir ką nors ne taip išmokėti.
Visi suprantame, kad tiems politikams svarbiausia yra ne pats šeimos apibrėžimas, bet tai, kas į jį nepatenka. Ponas Dagys ir jo bendrai taip gina tradicinę šeimą nuo homoseksualių žmonių invazijos, tik kuklinasi apie tai pranešti garsiai. Politikai tikisi, kad į apibrėžimą patekę tradiciniai piliečiai puls džiaugtis, dėkoti ir balsuos už juos per Seimo rinkimus.
Baisiausia, kad tai tik vienas atvejis, o Seime jau 14 metų tūnantis ponas Dagys – tik vienas iš tūkstančių Lietuvos dagių, kurie veši visuomenėje lyg kokie Sosnovskio barščiai, apkrėsdami mūsų visų viešojo gyvenimo erdves.
Baisiausia, kad tai tik vienas atvejis, o Seime jau 14 metų tūnantis ponas Dagys – tik vienas iš tūkstančių Lietuvos dagių, kurie veši visuomenėje lyg kokie Sosnovskio barščiai, apnuodydami mūsų visų viešojo gyvenimo erdves.
Šitie dagiai tai – nykūs tipai, kurie nesugebėjo nieko sukurti, todėl savo pilką gyvenimą paskyrė griovimui, kurį tauriai pavadina kokia nors vertybine kova. Tokie veikėjai nekenčia naujų idėjų, naujovių, juos erzina jaunuoliai, jie nemoka naudotis internetu, nežino apie naujausius žmonijos pasiekimus, todėl gyvena nykstančioje realybėje.
Kiekvieną dieną jie mato, kad pasaulis keičiasi, tampa spalvingesnis, įdomesnis, todėl dar labiau išryškina jų nykumą, kaip vasaros žaluma pabrėžia dykros skurdą. Tada dagiai tampa dar aršesni tariamų vertybių gynėjai, sutaurėja iki agresyvumo.
Tokių dagių pilna visokiose kultūros ir mokslo tarybose, kurios dalina paramą kūrėjams. Tokie veikėjai iš paskutinių jėgų, iki garsaus pirstelėjimo, gina tradicijas nuo naujų idėjų, formų, teorijų, išradimų, jaunų menininkų ar mokslininkų, kurie pasaulį supranta ir jaučia kitaip.
Dagiai tarpsta universitetuose, mokyklose, rašytojų sąjungose, religinėse bendruomenėse, valstybės įstaigose, kariuomenėje, teisėsaugoje. Visur, kur gali ginti kokias nors vertybes.
Net krepšinyje pilna dagių. Tokie vaikus į treniruotes atrenka ne pagal talentą, bet pagal ūgį, ir tada visa savo esybe stengiasi išmušti tų bamblių individualumą.
Dagiai ypač tarpsta visokiose inspekcijose, kurios turi pretenzijų kontroliuoti dalykus, kurie šiaip jau yra laisvo naudojimo. Pavyzdžiui, kalba. Žiūrėkit, kalbos dagiai, kaip aš be jokių kabučių ir pasvirumų viešai rašau svetimybes: burgeris, parkingas, skrynšotas, dronas, appsas. Drebi, kalbos dagy? Drebėk, nes ir aš drebu iš pykčio, kai jūs ką nors reglamentuojate, kontroliuojate, apibrėžiate, įteisinate, kuriate sąvokas, apibrėžimus, kurie niekam nereikalingi, kaip ir jūs patys.
Tokie dagiai savo kankinančią egzistenciją pateisina kurdami dalykus, kurie yra pertekliniai, varžo kitų laisvę, kūrybiškumą, bet leidžia jiems patiems išlikti tam tikros srities elite. Juk daugelio tų itin uoliai ginamų vertybių ir tradicijų net nereikia ginti, naujos idėjos ir požiūriai jų niekaip nekeičia.
Prieš tai, kol po Seimo balsavimo lietuvišką internetą užvertė pasišaipymai iš pono Dagio, daug feisbuko žmonių kalbėjo apie Islandiją. Mes žavėjomės ne tik jų šalies futbolininkų pergale prieš Anglijos rinktinę, bet ir tuo, kad islandai sukūrė labai įdomią, simpatišką valstybę.
Lietuvoje yra tūkstančiai žmonių, kurie turi nuostabių idėjų, neįprastų požiūrių, žinių, patirties, kad sukurtų tokią simpatišką ir įdomią valstybę. Tokią kaip Islandija, kurioje kas dešimtas žmogus yra parašęs knygą, o jų buvusi premjerė J.Sigurdottir – pirmoji pasaulyje atvirai homoseksuali Vyriausybės vadovė.
Bet juk ir Lietuvoje yra tūkstančiai žmonių, kurie turi nuostabių idėjų, netikėtų požiūrių, žinių, neįprastos patirties, kuri leistų į savo valstybės valdymą ir administravimą pažiūrėti kitaip. Mes turime pakankamai resursų, kad sukurtume simpatišką ir įdomią šalį. Tokią kaip Islandija, kurioje kas dešimtas žmogus yra parašęs knygą, tiki elfais, o jų buvusi premjerė Johanna Sigurdottir – pirmoji pasaulyje atvirai homoseksuali Vyriausybės vadovė.
Deja, kol kas prie Lietuvos vairo vis atsiranda nenudžiūvusių dagių. Jie mūsų visų valstybę bando paversti nesimpatiška, susiraukusia, susisukusia, neįdomia, nekenčiančia kitoniškumo, idėjų, trenkiančia naftalinu, skurdžia, pilka, slegiančia. Tokie nukvakę gyvenimo kontroliuotojai daro viską, kad gyventi Lietuvoje būtų kaip įmanoma slogiau.
Gerbiami ponai dagiai, mūsų bendrapiliečiai emigruoja ne dėl homoseksualių žmonių, o dėl tokių homo erectus kaip jūs, kurie visą Lietuvą pagal save bando paversti slegiančia ir nuobodžia.
Gerbiamas ponas Dagy, mano šeimą ir mano tradicijas reikia ginti ne nuo kitoniškumo, bet nuo tokių dagių kaip jūs.
Tikiu, kad viešojo gyvenimo piktžolės jau džiūva. Gal ne taip greitai kaip norėtume, bet reglamentuotojų ir kontroliuotojų era baigiasi ir prasideda naujas laisvės etapas. Tada jau laisvai galėsime kurti šalį, kuri bus įdomi ir simpatiška kaip Islandija.
P.S. Ponas Dagy, mano kolega Ugnius Antanavičius siūlo savo šeimos apibrėžimą, gal kur panaudosite:
