Neteisus, nes iki šiol neįsivaizdavau, kad informacija yra toks galingas ginklas. Valstybės gynybą ir valią priešintis jis gali sudaužyti baisiau nei atominė bomba.
Branduolinis užtaisas sprogsta garsiai, sugriauna viską aplink ir ilgam užteršia aplinką. Tačiau žmonės bent jau žino, kas ir kur įvyko, kaip reikia su tuo kovoti.
Informacinis karas gali paskleisti tokį pat pavojingą užkratą, taip pat naikinti gynybą, tačiau sprogimo nesigirdi, o diversija apskritai kurį laiką gali likti nepastebėta.
Tai aiškiai supratau lankydamasis Ukrainoje. Gėda pripažinti, bet pats tapau informacinio karo ir Kremliaus propagandos auka.
Būdamas Maidane žinojau, kad Ukrainoje yra tokia jaunimo organizacija „Pravyj Sektor“. Žinojau, kad jie yra radikalūs dešinieji, žinojau, kad tie jaunuoliai buvo pagrindiniai barikadų gynėjai, kad jie buvo svarbiausi vyrai Hruševskio ir Instituto gatvėse. Žinojau, kad jie sudėjo ir daugiausia aukų.
Iš kitos pusės, mačiau Rusijos televizijų reportažus, kur „Pravyj Sektor“ nariai buvo vaizduojami kaip fašistai, saliutuojantis hitlerininkų maniera. Juokinga, kad rašydamas apie informacinio karo įtaką mūsų širdims ir protams, pats perėmiau šitą rusiškų televizijų suformuotą „Pravyj Sektor“ įvaizdį.
Todėl, kai spalio mėnesį sulaukiau netikėto pasiūlymo su tais jaunuoliais važiuoti į frontą Rytų Ukrainoje, susimėčiau: kaip aš, šviesiaplaukis berniukas, viešai pasisakantis už žmogaus teises, išgyvensiu su tokiais baisiais žmonėmis?
Aišku, mes nekalbėjome apie mažumų teises, tačiau supratau – Maskvą labiausiai erzina griežti „Pravyj Sektor“ pasisakymai, kad Ukraina turi visiškai atsiriboti nuo Rusijos ir tapti vakarietiška valstybe
Bet savaitę praleidęs su „Pravyj Sektor“ nariais supratau, kad buvau apgautas ir pasidaviau Kremliaus propagandai. Tai buvo vieni šviesiausių, labiausiai patriotiškų ir sąmoningų žmonių, kuriuos sutikau Ukrainoje.
Aišku, mes nekalbėjome apie mažumų teises, tačiau supratau – Maskvą labiausiai erzina griežti „Pravyj Sektor“ pasisakymai, kad Ukraina turi visiškai atsiriboti nuo Rusijos ir tapti vakarietiška valstybe, Europos Sąjungos ir NATO nare.
Kitą informacinio karo galios pavyzdį pamačiau nedidelėje kavinėje prie Verchnovodniprovsko.
Tą rytą sustojome papusryčiauti, o prie mūsų priėjo, kaip supratau, pasiturintis ūkininkas. Vyras mums aiškino, kad Ukrainoje nėra dešros, nėra mėsos, šalis baisiai skursta, o Rusijoje dešros gabalas kainuoja tik keturis rublius. Tai už ką jūs kariaujate, isteriškai klausė ūkininkas.
Turbūt nereikia žinoti rublio kurso, kad suprastum, kokia tai nesąmonė - dešra už keturis rublius. Bet dar šiurpiau buvo kita aplinkybė – tos kavinės meniu buvo storesnis nei Biblija, aš valgiau riebią ukrainietišką solianką, kuri yra ne sriuba, o mėsos kalnas, o tas vyras man aiškino, kad Ukrainoje nėra mėsos. Jis stovėjo kavinėje, kur pilna patiekalų ir produktų, bet tikrovės nematė, tik kartojo propagandines frazes.
Tą kartą labai aiškiai supratau, kad informacinis karas gali visiškai sunaikinti tikrovės suvokimą ir taip uždengti akis, kad žmogus nebegali suvokti netgi to, ką pats mato.
Tą kartą labai aiškiai supratau, kad informacinis karas gali visiškai sunaikinti tikrovės suvokimą ir taip uždengti akis, kad žmogus nebegali suvokti netgi to, ką pats mato.
Pradėjau klausinėti karių ir kitų ukrainiečių apie informacinį karą jų šalyje.
Daug kalbintų ukrainiečių tikino, kad dar prieš 5–7 metus buvo aišku, jog jų šalyje įvyks didelis karas. Mums, europiečiams, Krymo okupacija ir nusikaltimai Rytų Ukrainoje buvo netikėti, sukrečiantys, išmušė iš vėžių, tačiau pilietiškiems ir valstybės reikalais besidomintiems ukrainiečiams tai buvo aišku jau seniai.
Iš kur jie tai žinojo? Jie matė, kad Ukrainoje jau seniai yra kuriamas socialinis ir etninis konfliktas, daug metų buvo bandoma sudaužti ukrainiečius kaktomis. Bet baisiausia, kad lygiai tokie patys metodai ir strategijos yra taikomos Lietuvoje.
Ukrainos gyventojai pasakojo, kad Kremliaus televizijos jau seniai bandė priešinti šalies vakarų ir rytų gyventojus. Aiškino, kad Vakarų Ukrainoje gyvena fašistai, kurie nekenčia rytiečių, persekioja rusus, pažeidinėja tautinių mažumų teises. Esą Kijeve sėdinti valdžia neskiria pinigų šalies rytų regionams ir visiškai nesirūpina ten gyvenančiais žmonėmis.
Kariai pasakojo, kad Rytų Ukrainoje net buvo leidžiami istorijos vadovėliai, kuriuose aiškinama, kad ukrainiečiai, tai – dar nesusivokę rusai. Suprask, dar nepribrendę tapti rusais, bet anksčiau ar vėliau pribręs.
Kariai pasakojo, kad Rytų Ukrainoje net buvo leidžiami istorijos vadovėliai, kuriuose aiškinama, kad ukrainiečiai, tai – dar nesusivokę rusai. Suprask, dar nepribrendę tapti rusais, bet anksčiau ar vėliau tai įvyks.
Kažkas panašaus vyksta ir Lietuvoje. Vis išlenda Seimo nariai, kurie pasakoja, kad reikia nusileisti Kremliui ir neerzinti „meškos“. Atsiranda balsų, kurie teigia, kad mes esame artimesni Maskvai, nei Vašingtonui – neva už Atlanto gyvena tik baisiai nedvasingi žmogėnai, įsimylėję pinigus, o rusiška siela yra bedugnė.
Atsiranda žmonių, kurie pasakoja, kad sovietų okupacijos metais rusai mus mylėjo, gerbė, buvome išskirtiniai, Maskva puoselėjo mūsų valstybę, statė pramonę, greitkelius ir tuos šlykščius daugiabučius. O štai Europoje mes esame atsilikėliai, kurie tupi su ištiesta ranka.
Visa tai vyko ir Ukrainoje. Tik prasidėjo tai seniai ir buvo vykdoma daug intensyviau.
Tačiau iš Donbaso grįžau ramesnis. Vis dėlto, situacija mūsų šalyje yra daug geresnė. Prieš kelerius metus su politologu Nerijumi Maliukevičiumi kalbėjome, kad Lietuvos visuomenė dar neturi tokio imuniteto Rusijos propagandai kaip, tarkime, Suomija.
Tačiau dabar situacija smarkiai pasikeitė. Sutelkus politikų, kariuomenės, pareigūnų, diplomatų, žurnalistų jėgas, buvo sukurtas skydas, kuriuo mes galime atmušti Kremliaus informacines atakas ir stabdyti smegenų plovimą.
Sutelkus politikų, kariuomenės, pareigūnų, diplomatų, žurnalistų jėgas, buvo sukurtas skydas, kuriuo mes galime atmušti Kremliaus informacines atakas ir stabdyti smegenų plovimą.
Tačiau to neužtenka.
Jeigu mes nusiperkame priešlėktuvinės gynybos sistemų, tai nereiškia, kad galime atsikvėpti ir jau jaustis saugūs. Karas keičiasi, virsta hibridiniu, ginklai tobulėja. Lygiai taip pat keičiasi ir informacinis karas. Todėl privalome toliau lipdyti sieną, kuria ginsimės nuo Kremliaus informacinių antpuolių.
Pagrindinis žingsnis, kurį mes turime žengti jau dabar – formuodami savo visuomenės ideologinį pagrindą, privalome akcentuoti ne lietuvių tautą, bet Lietuvos valstybę. Lietuvos valstybės patriotais gali būti visi, kas tik to nori: rusai, Šalčininkų lenkai, ukrainiečiai, baltarusiai ir kokie nors Malio juodaodžiai. Visi, kas Lietuvoje moka mokesčius, gerbia įstatymus ir savo kasdieniu darbu kuria mūsų visų bendrą gerovę ir saugumą.
Mes neturime teisės atstumti savo bendrapiliečių, kurie priklauso tautinėms mažumoms. Mes neturime teisės atstumti ir tų žmonių, kurie šiandien yra nugravitavę Kremliaus link.
Neturime teisės, nes šita mūsų visuomenė dalis gali tapti mūsų socialiniais doneckais ir luhanskais – placdarmais, iš kurių būtų siekiama mūsų valstybėje įžiebti tokį socialinį ir etninį konfliktą, koks dabar vyksta Ukrainoje.
Šita mūsų visuomenė dalis gali tapti mūsų socialiniais doneckais ir luhanskais – platzdarmais, iš kurių būtų siekiama mūsų valstybėje įžiebti tokį socialinį ir etninį konfliktą, kaip dabar vyksta Ukrainoje.
Kaip padaryti, kad mūsų bendrapiliečiai nesijaustų atstumti? Apie tai turėtume mąstyti visi, kuriems rūpi mūsų valstybė ir jos saugumas.
Sveikinu prezidentės Dalios Grybauskaitės idėją, sukurti Rytų Lietuvos investicinį projektą, pagal kurį būtų daug daugiau dėmesio skiriama problemiškam regionui.
Galėtume per Vasario 16-ąją arba Kovo 11-ąją į Šalčininkų mokyklas nuvežti mūsų Specialiųjų operacijų pajėgas, kurias praėjusią savaitę taip išgyrė amerikiečių žurnalistė ir kuriomis taip didžiuojamės. Parodykime vaikams, kad tie kieti ir gerai ginkluoti kariai gins ne tik Vilnių, Kauną, bet ir Šalčininkus. Parodykime, kad „aitvarai“ yra mūsų visų pasididžiavimas – mano, jūsų, Lietuvos rusų, lenkų, ispanų, amerikiečių, žydų. Mūsų visų.
Pilietiškumas, patriotizmas ir ideologijos formavimas yra ne tik apie socialinius dalykus. Ideologijos formavimas visų pirma yra apie mūsų šalies gynybą.
* Šitas pranešimas buvo pasakytas pirmadienį Seime vykusioje konferencijoje „Iššūkiai pilietiškumo ugdymui geopolitiniame kontekste”.
