Premjero Sauliaus Skvernelio ir žurnalistų bendruomenės pozicijos susikirto ne kartą. Ginčas dėl sunaikinto garso įrašo netgi persikėlė į teismus.
Žinant tai, mano tekste aprašyta istorija yra smulkutė. Visgi charakteringa. Prieš pradėdamas ją pasakoti, privalau pabrėžti: esu šios istorijos dalyvis, todėl mano išsakytas požiūris subjektyvus.
Viskas prasidėjo 2018-ųjų gruodžio 3-iąją, kai premjeras Saulius Skvernelis atleido tris ministrus: Kęstutį Navicką, Jurgitą Petrauskienę ir Lianą Ruokytę-Jonsson.
Komentuodamas šį įvykį savo asmeninėje feisbuko paskyroje parašiau tai, ką žinojome iš politikos užkulisių: Vyriausybė svarsto sujungti žiniasklaidą prižiūrinčias institucijas į vieną, bet Kultūros ministerija nesiėmė vykdyti tokių planų.
Panašų komentarą savo asmeniniame feisbuke paskelbė ir mano kolega 15min Tyrimų skyriuje Šarūnas Černiauskas.
„Kaip vakar jau minėjo Dovydas, turime informacijos, kad Kultūros ministerijai buvo pavesta ruošti pertvarką, kurios esmė – sujungti žiniasklaidos priežiūros ir finansavimo institucijas į vieną didelį aparatą“, – rašė Šarūnas.
Tiek aš, tiek Šarūnas nurodėme, kad šios žinios yra neoficialios – sužinojome iš politikos užkulisių. Tačiau abu turėjome pagrindą skelbti tai savo asmeniniuose feisbukuose. Štai mūsų argumentai.
Pirma, premjero patarėjas ir buvęs mūsų kolega Skirmantas Malinauskas viešai teigė girdėjęs, kad politikos užkulisiuose sklinda kalbos apie menamus ar tikrus planus jungti žiniasklaidos priežiūros institucijas.
„Prieš gerą mėnesį teko kalbėtis su Žurnalistų etikos inspektore Gražina Ramanauskaite. Ji man irgi minėjo, kad kažkas skleidžia tokius gandus ir aš jai labai aiškiai pasakiau, kad tai visiškas melas. Beje, iš jos supratau, kad tas šaltinis net nurodo, kad tai mano iniciatyva“, – rašė S.Malinauskas.
Antra, apie tai savo tinklaraštyje rašė Žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius: „Politikos užkulisiuose ir įvairiose valstybinio sektoriaus „optimizavimo“ darbo grupėse ir pernai kalbėta apie galimybes jungti ir žiniasklaidos srityse veikiančias institucijas – Lietuvos radijo ir televizijos komisiją, Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą ir gal dar kai kurias įstaigas.“
Trečia, apie jungimo idėją kalbėjo ir Lietuvos radijo televizijos komisijos pirmininkas Mantas Martišius: „Dabar mes turime tokį lyg dualumą: Žurnalistų etikos inspektorius žiūri periodinę spaudą ir internetinę spaudą, mes – radijas ir televizija. Automatiškai galbūt ateity reikės susijungti.“
Taigi mūsų su Šarūnu feisbuko įrašai turėjo pagrindimą – ne mes vieni girdėjome politikos užkulisiuose kalbant apie žiniasklaidos priežiūros institucijų jungimą.
Mums tai pasirodė svarbu. Jeigu išties būtų imtasi jungimo, tai Lietuvoje atsirastų galinga tarnyba, galinti bausti ir kontroliuoti nepriklausomą žiniasklaidą. Tai galėtų sukelti grėsmę žurnalistikos laisvei. Šarūnas priminė ir Vengrijos atvejį, kur panašiai buvo susidorota su demokratija.
Atrodytų, visa tai yra neįdomus, biurokratinis ginčas. Tačiau padėtis pakrypo netikėta linkme.
Jeigu išties būtų imtasi jungimo, tai Lietuvoje atsirastų galinga tarnyba, galinti bausti ir kontroliuoti nepriklausomą žiniasklaidą. Tai galėtų sukelti grėsmę žurnalistikos laisvei.
Praėjus kelioms dienoms po mūsų įrašų, gruodžio 7-ąją, Vyriausybė savo tinklalapyje paskelbė oficialią žiną, kad aš ir Šarūnas savo feisbukuose paskelbėm „melagingą ir tikrovės neatitinkančią informaciją apie Vyriausybės veiklą“.
Buvau priblokštas. Kuo rėmėsi mano šalies Vyriausybė, skelbdama tokią žinią apie mane? Pasirodo, niekuo. Tik atsakingos institucijos ir teismai gali nuspręsti, kad žurnalistas paskleidė „melagingą ir tikrovės neatitinkančią informaciją“.
Mūsų su Šarūnu atveju, tai nusprendė anoniminiai Vyriausybės darbuotojai.
Iškart parašiau laišką. Paklausiau, kodėl Vyriausybė oficialiame savo tinklalapyje, kur privalo viešinti piliečiams svarbią informaciją, paskelbė nepagrįstą ir mano reputaciją žeidžiantį pranešimą? Kas sukūrė tą pranešimą? Kuo rėmėsi tai rašydami?
Vyriausybės darbuotojai į šiuos klausimus neatsakė.
Nuolat viešumoje būnantiems žmonėms visa tai gali atrodyti smulkmena: didelio čia daikto, paskelbė neteisingą informaciją. Bet iš tikrųjų tai nėra smulkmena.
Esu Lietuvos Respublikos pilietis, moku mokesčius, stengiuosi sąžiningai ir kokybiškai atlikti savo darbą. Ir staiga vieną dieną mano šalies Vyriausybė oficialiu pranešimu paskelbia, kad esu melagis ir skleidžiu netiesą. Paskelbė, neturėdami tam teisės ir argumentų.
Kažkur pasąmonėje gali kilti mintis: 15min žurnalistai jau bemaž metus tiria nematomus Sauliaus Skvernelio ryšius ir sandorius, todėl natūralu, kad premjero komanda nemėgsta 15min. Gal ir taip, bet negi tai reiškia, kad jie gali naudotis vyriausybiniais resursais menkindami neįtikusių žurnalistų reputaciją?
Pamenate, pernai paviešintą „MG Baltic“ atstovo Tomo Dapkaus citatą: 15min pi*a mus, mes turim pap*sti juos. Man susidaro įspūdis, kad tokiais pat principais veikia ir premjero S.Skvernelio komanda. Jie laužo demokratijos taisykles ir naudojasi institucine galia, kad sumenkintų kritikų reputaciją.
Istorija tuo nesibaigė. Po kelių dienų, gruodžio 13-ąją, parašiau laišką Vyriausybei ir pareikalavau ištrinti neteisingą pranešimą apie mane ir Šarūną.
Vyriausybės tarnautojai atsisakė ištrinti pranešimą. Vietoj to, jie staigiai apskundė mus Visuomenės informavimo etikos komisijai ir Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai. Prie skundo prisidėjo premjero komanda – patarėjas Tomas Beržinskas ir kancleris Algirdas Stončaitis.
Komiška, kad į atsakingas institucijas jie kreipėsi tik tada, kai gavo mano reikalavimą ištrinti neteisingą pranešimą.
Pamenate, pernai paviešintą „MG Baltic“ atstovo Tomo Dapkaus citatą: 15min pi*a mus, mes turim pap*sti juos. Man susidaro įspūdis, kad tokiais pat principais veikia ir premjero S.Skvernelio komanda.
Šį trečiadienį Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba atmetė Vyriausybės skundą.
Tarnyba konstatavo, kad 15min žurnalistai savo feisbuko paskyrose išsakė subjektyvią, neoficialią informaciją, bet turėjo tam pakankamą faktinį pagrindą. Sprendime rašoma, kad 15min žurnalistų tikslas buvo „sąžiningai informuoti visuomenę apie turimą neoficialią informaciją“.
Svarbu pažymėti: šis sprendimas gali būti skundžiamas teismui, be to, dar nėra Visuomenės informavimo etikos komisijos verdikto. Ir visgi Vyriausybė iki šiol neištrynė to pranešimo, kuriame nepagrįstai mus su Šarūnu apkaltino melu.
Įdomu, kad šią Vyriausybės žinutę perspausdino vienintelė žiniasklaidos priemonė – „Sputnik Lietuva“.
