Dovydas Skarolskis: Gretos Thunberg ekorevoliucija nėra geriausias kelias

Pirmadienį, grįždamas iš universiteto, buvau keisto reginio liudininkas. Maždaug dvi dešimtys jaunuolių sugulė ant grindinio Katedros aikštėje. Kadangi jaunystėje esu turėjęs rimtų ir komplikuotų plaučių uždegimo atvejų, kūnu nubėgo pagaugai ir patylomis nusprendžiau pasidomėti, kas paskatino jaunimą šitaip elgtis.
Dovydas Skarolskis
Dovydas Skarolskis / Asmeninio archyvo nuotr.

Atsargiai praėjęs tarp gulinčių kūnų plakatuose perskaičiau kovos su klimato kaita lozungus. Tada iš atminties šovė internete regėtos žinutės apie paauglę iš Švedijos Gretą ir tai, kad ji medijose tampa kone savo kartos Žana d’Ark, kovojančia prieš supuvusią sistemą, kuri žudo planetą. Pavakariui socialiniai tinklai jau virė nuo Gretos Thunberg kalbos vertinimų, įvairių pasimėtymų ideologinėmis klišėmis ir asmeninėmis tiesomis.

Nukrypsiu, pabrėždamas primityvų kasdienio žinojimo faktą: žmonės gali būti labai skirtingi ne tik dėl to, kad yra kvailesni ar protingesni, turintys daugiau arba mažiau žinių – jie gali turėti skirtingas gyvenimo patirtis, besiskiriančią nervinės sistemos ir viso kūno sandarą bei veikimą. Todėl gana nuviliantis atrodo pats ginčas socialiniuose tinkluose – tiek politiškai ir ekonomiškai kairesni, tiek dešinesni žmonės kitus laiko neišmanėliais vien dėl to, kad jie į šiandienę situaciją nežiūri iš identiškos varpinės ir nepritaria konkrečiam veiksmų planui pažingsniui.

Mūsų šalyje įvairios su psichika susijusios diagnozės tebėra tabu, o jas turintys asmenys kasdieniame mąstyme bent iš dalies yra nurašomi kaip riboto veiksnumo piliečiai. Todėl nenuostabu, kad Greta, kuri turi Aspergerio sindromą, selektyvų mutizmą ir nėra pilnametė, ne vieno žmogaus yra sumenkinama, kaip kažkieno marionetė. Aspergerio sindromas ir selektyvus mutizmas gali lemti kalbėjimo sunkumus, todėl nereikia stebėtis, kad mergina skaitė; be to, Aspergerio sindromas dažnai nulemia ir polinkį ilgesniam laikui užkibti ties viena idėja bei emocijų valdymo ir perteikimo keblumus.

Tampa aišku, kodėl neįprastai emocionali keliolikos minučių kalba šiuo bei tuo gali priminti 1936-aisiais „Krupp“ gamykloje sakytą ištarmę. Nors man pirmuoju, dar proto nesuvirškintu įspūdžiu Gretos pasisakymas įgauna ekofašistinio atspalvio ne vien dėl vizualinės ir garsinės raiškos, kuri, pripažinkim, ne kiekvieno charakteriui ir psichologinei laikysenai priimtina. Pati teksto forma yra panaši į Amerikos revoliucijos laikų šūkį „Join or die“ (angl. „Prisijunk arba mirk“).

Panašiu radikalumu prieš praėjusius JAV prezidento rinkimus pasižymėjo pseudonimu paskelbtas Michaelo Antono tekstas „93-iojo skrydžio rinkimai“. Jame Antonas, kuris po rinkimų buvo įdarbintas Baltuosiuose Rūmuose, palygino rugsėjo 11-ąją teroristų užgrobto 93-iojo skrydžio keleivius su JAV visuomene prezidento rinkimuose – būtina, negalvojant apie asmeninę gerovę, didvyriškai šturmuoti pilotų kabiną, t.y. vienintelis būdas išgelbėti valstybę yra išrinkti Donaldą Trumpą.

Iš principo kiekviename populistiniame arba radikaliame manifeste aptiksime tą patį, beveik religiniu tampantį vienintelio tikrojo kelio principą.

Iš principo kiekviename populistiniame arba radikaliame manifeste aptiksime tą patį, beveik religiniu tampantį vienintelio tikrojo kelio principą. Greta piktai išbeldžia lape surašytus ultimatumus, kurie tarpusavyje nurodo konkrečią mąstymo sistemą. Mergina neatsirado iš niekur, ji tikslingai protestavo prieš valdžią, bet dabar ji yra supama grupės kitų aktyvistų. Nemanau, kad čia turime už virvučių tampomo vaiko atvejį. Kita vertus, nereta žmonių grupė, kuri izoliuojasi burbule, šventai patiki savo siekiais ir ideologijos teisingumu, ilgainiui pradeda kryžiaus žygį. Greta dabar tapo ekorevoliucijos vėliavneše.

Bet ši revoliucija nėra vienintelė galima išeitis. Mes galime pritarti, kad klimato kaita yra didelė problema, kad reikia imtis priemonių, kad prie to prisideda nelanksčios politinės institucijos ir didžiosios korporacijos, kad vyksta plataus masto rūšių nykimas, galime sutikti su daugybe kitų panašių teiginių. Ir visgi aš, o tikiu, kad ir daugelis kitų, taršos problematiką suvokiančių žmonių, niekada nepasirašys po tokiais teiginiais vien dėl jų šališkumo ir radikalumo. Manau, kad tame, o ne vien visuomenės aklume ar užsispyrime, slypi ryškus nepritarimas garsiajai kalbai.

Bėda, kad Gretos ir jos aplinkoje esančių žmonių pasiūlymai yra tiesmukai kairieji su ekstremalumo prieskoniu.

Bėda, kad Gretos ir jos aplinkoje esančių žmonių pasiūlymai yra tiesmukai kairieji su ekstremalumo prieskoniu. Kitaip sakant, ne vien raginantys gelbėti pasaulį, bet ir keisti pasaulį konkrečiu būdu, atsisakant pagrindinių kapitalistinės ekonomikos atributų, dar uoliau perskirstant turtingesnių šalių pinigus vargingesnėms ir t.t. Vakarų valstybės, o sykiu ir mūsų Lietuva, tikrai gali inicijuoti žaliąsias permainas, bet jos gali ir neturėti revoliucinio – „naujai pasaulį pastatysim“ (šis šūkis tinka ne vien kairiesiems) – parako.

Visų pirma, apie rūpestį gamta, kaip neišvengiamybę, kalba daug kas: pradedant popiežiumi Pranciškumi, įterpiant konservatyvų filosofą Rogerį Scrutoną, baigiant Prancūzijos prezidentu Emmanueliu Macronu.

Pasaulį sėkmingai gali keisti ne tik tarptautinės organizacijos ar valstybės įsikišimas. Iki šiol vienintelė Nobelio ekonomikos premijos laureatė, šviesaus atminimo Elinor Ostrom, kartu su vyru Vincentu, savo tyrimais įrodė, kad neretai vietos bendruomenės pačios gali efektyviausiai spręsti su valdymu, ekonomika ir aplinkosauga susijusias problemas, dėl konkretaus praktinio kasdienio žinojimo.

Net jei Vakarų valstybės visokeriopai nersis iš kailio, kad pasaulis būtų švaresnis, daug kas priklauso nuo gerokai didesnių populiacijos sankaupų Afrikoje, Azijoje ir kitur esančiuose megapoliuose. Tarkim, Filipinuose, kur vandenyno ir pajūrio ruožai būna padengti plastiko atliekomis, esančiai situacijai gulėjimas ant šalto Vilniaus grindinio neturi įtakos.

Aišku, bėdų sprendimus gali paskatinti tikslinės finansinės injekcijos ir tarptautiniai projektai, bet ir jie neprivalo būti susiję su globalaus socialistinio perskirstymo įgyvendinimu. Socialinį teisingumą ir galimybę ateities kartoms gyventi tvariai galima kofinansuoti ir reorganizuojant pasaulinę finansų sistemą, maksimaliai užkardant korporacijų galimybes išsisukinėti nuo mokesčių per įstatymines spragas ir mokesčių prieglobsčius (dažniausiai klaidingai verčiamus kaip „mokesčių rojai“).

Vien įmonei „Amazon“ sumokėjus vidutinio piliečio ar smulkaus verslo procentinę mokesčių naštą, būtų galima nuveikti daug gero. O kur dar papildomi mokesčiai tokiems teršėjams, kaip brolių Kochų įkurtos milijardinius pelnus generuojančios įmonės, arba prekybinės sankcijos menkiau išsivysčiusiuose užjūriuose taršą skatinančioms korporacijoms.

Šalia to, susiduriame su problema, kad ekologiškas gyvenimas yra postmateriali vertybė – jis dažniausiai domina tik tuos, kurie uždirba pakankamai, kad turėtų laisvo laiko ir susirūpintų savo ateitimi.

Šalia to, susiduriame su problema, kad ekologiškas gyvenimas yra postmateriali vertybė – jis dažniausiai domina tik tuos, kurie uždirba pakankamai, kad turėtų laisvo laiko ir susirūpintų savo ateitimi. Nuojauta kužda, kad dar ilgai zero-carbon transatlantinės jachtos, kokia plaukė Greta, nebus įkandamos daugeliui.

Prasčiau gyvenančiose visuomenėse ekologinis sąmoningumas yra retesnis, nes didesnė dalis gyventojų rūpinasi savo pragyvenimu čia ir dabar, gauna prastesnį švietimą ir žinojimą apie savo veiksmų įtaką gamtai. Problema ta, kad daugelio išsivysčiusių šalių visuomenėse spartėja senėjimas, mažėja ekonominė galia, tad su laiku ir čia gali kilti keblumų, susijusių su reikšmingu dėmesiu aplinkai.

Štai kodėl, svajodami apie tvarią – aplinką tausojančią, atsinaujinančia energetika paremtą, išmaniąją – ateitį, privalome galvoti apie pačių reformų tvarumą, mokydamiesi iš istorinių duomenų apie žmonijos raidą ir individo elgseną. Politiniam tęstinumui reikalingi ryžtingi politikų sprendimai, bet jei jie bus per daug provokuojantys, tokių politikų niekas nebeperrinks ir jų uždaviniai liks neįgyvendinti. Aplinkos saugojimas yra ne vien progresyvus, bet ir kartu konservatyvus dalykas – geriau judėti lėčiau, bet pakankamai tvirtais žingsniais. Politika toliau lieka kompromisų menu, kur sprendžia dėl tarpinio sprendimo sutarianti dauguma.

Gal ir gerai, kad mergina sudrumstė aukšto rango politikų ramybę. Veikiausiai, neblogai ir tai, kad jaunuoliai Lietuvos sostinėje bando daryti įvairias gamtosaugines iniciatyvas. O visgi turėtume prisiminti, kad pasaulis yra daug sudėtingesnis, nei atrodo, ir radikalūs sprendimai būna mažai tikėtini bei nebūtinai baigiasi sėkmingai.

Keiskime savo elgseną, darykime spaudimą politikams ir verslininkams, nors galutinis rezultatas priklauso nuo visų, kurie gyvena šioje planetoje. Macronas ar Trumpas nesužiūrės šiukšlintojų Kinšasoje.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis