Išties, visas mūsų valstybės aparatas, kuriam Konstitucija teikia dieviškas galias kurti ir keisti, atrodo apstingęs ir paralyžiuotas. O jei sujuda, tai kaip būsimas kalėdinis karpis ar viščiukas, ką tik netekęs galvos: ne dėl to, kad reikia, bet iš padrikų paskutinių impulsų, kurie klajokliškai perbėga tarp institucijų, bevaliojančių vadovautis senais paliepimais.
Praėjusią savaitę konferencijoje „Signals 2019“ kalbėjęs valstybės kontrolierius dr. Arūnas Dulkys kvietė valstybės vyrus ir moteris išvysti ateities horizontą ir planuoti bei elgtis protingai (norintys gali internete rasti šio taiklaus pranešimo vaizdo įrašą). Nors pačioje kalboje būta daug pavyzdžių, kaip daug metų to horizonto maž kas teieškojo, o proto vis stokojo. Panašu, kad be veikiančių pagrindinių valstybės institucijų – Seimo ir Vyriausybės – protingos vizijos trūks bent jau iki „Signals 2020“.
Juk šiuo metu Seimą valdo Šriodingerio katė – oficiali dauguma, kuri faktiškai yra mažuma. Tuo tarpu, Vyriausybės aukščiausiuose kabinetuose jau įsitaisė bado puotoje dūzgią parazitai, kuriuos apdainavo prof. Tomas Janeliūnas savo rezonansiniame atvirlaiškyje.
Išties, visas mūsų valstybės aparatas, kuriam Konstitucija teikia dieviškas galias kurti ir keisti, atrodo apstingęs ir paralyžiuotas.
Štai – jau kurį laiką visur šviečia kalėdinės lemputės, skamba saldi kokakolos muzika ir po naujas kėdes ropoja raudonnosiai socialdarbiečių seneliai. Neišlaukę tikrojo Advento ir net nesusiturėję iki Black Friday, alternatyvų adventą paskelbė Lenkų rinkimų akcijos nykštukai, kurie egzotiškais danse macabre ritmais ištisą savaitę serviravo po vieną ar net tris skandalus kasdien. Galop, Zbignevas Jedinskis, lyg Viduramžių teologas, uždraudė visiems krikščionims kritikuoti valdžią. Su šiuo draudimu ironiškai susijęs kitas faktas, rodantis, kad parazitinė epidemija pasiekė įspūdingą mastą: Premjeras, turėdamas alibi nuo bet kokios opozicijos kritikos, sugebėjo nuogas įbėgti į dilgėles, išsiasfaltuodamas kelią su vieno ėdraus – jei tik valstybė apmoka – pagalba.
Tokio sujudimo fone pasigirdo kalbų, kad kai kurie, kritikavę pastarąsias porą valdžių, privačiai meldžia bet ko – kad ir naujo Butkevičiaus atėjimo. Ir tame yra racijos, nes žodis „adventas“, išvertus iš lotynų kalbos, yra „atėjimas“. Tik mūsų naujas politinis atėjimas veikiausiai bus su kitokiu veidu ir gali spyriotis iki kito lapkričio. Opozicija liūdina, vaidindama sąrėmius taip, kad gresia persileidimu – bandoma ieškoti naujo patrauklaus įvaizdžio, kabintis už skambių žodžių.
Laisvės partija lieka su praplyšusia liberalizmo pintine, kur pramaišiui su pora besišypsančių veidų ir toliau niūriai žėri vos dvi chrestomatiškai seklios laisvės – žolė ir LGBT. Kartu su kitais liūdnojo vaizdo liberalais, jie laimina 3 proc. rinkiminio barjero įstatymą, kad tik ateitų į Seimą. Nesvarbu, kad pro plačiau atvertas Parlamento duris įsiverš ir nauji parazitologijos egzemplioriai – nuo puteikinių populistų iki paraštinių marginalų. Internete juodokai juokaujama, kad į Seimą taip gali pakliūti ir smėlį valganti boba.
Palucko socdemai kol kas išgyvena paauglystę, kai miesto auditorijai mintinai deklamuoja Vakarų kairiųjų tezes ir kitoms tradicinėms partijoms rodo skirtingų pirštų kombinacijas, nors pamažėle, glostydami savo aptvaro bebrus, slapčiomis galvoja apie vestuves en blanc su Uspaskichu.
Paskutinė tradicinės ideologijų triados kraštinė yra konservatoriai, kurie kol kas nerodo per didelio noro patvirtinti, kad yra inovatyvi, idėjų visiems valstybės sektoriams nestokojanti partija. Vienur bei kitur gromuluoja senas idėjas arba bando apsimesti moderniais, nors sykiais viskas atsiduoda profaniškumu ar net pradinuko atpasakojimu.
Kasdien su stringančiais sprendimais ir marinuojamomis vizijomis aukojame geresnę ateitį.
Susumuojant, akivaizdu, kad rinkiminiuose plakatuose ir lankstinukuose trūks ne naujoviško dizaino ar politinių raktažodžių į daugumos rinkėjų širdis. Elementariai nebus žmonių, kurie galėtų pasiūlyti apgalvotą tęstinumą, Lietuvai tinkančias naujas idėjas ir gilų vieno ar kelių laukų išmanymą. Dabar tokių galime numatyti apie dešimtį; numažinę reikalavimus – duokdie, keturias dešimtis. Visgi net jie su savo daugiau ar mažiau plačiomis kompetencijomis negalės sudaryti daugumos.
Tad 2020 m., jei norime veiklios valdžios, teks kažką aukoti – rinkėjams teks apmaudžiai lydėti savo politikus į derybas su tais, kurie mažiau vagys ir/ar dar gebantys laikytis žodžio, kiek ir kur savivaliaus. Aišku, Seime ir vėl atsiras žmonių, kurie ten sėdės be garso. Pavyzdžiui, ar žinote, kad Seime dabar yra disko metikas Virgilijus Alekna? Nuoširdžiai pripažinsiu, apie jo buvimo faktą netyčia prisiminiau prieš kelias savaites gūglindamas kiek kitais reikalais.
Bet visai kas kita yra tokios politinės dalybos, lyginant su dabartinėmis aukomis. Kasdien su stringančiais sprendimais ir marinuojamomis vizijomis aukojame geresnę ateitį. Lyg Vilniaus požemių Bazilisko gerklėje – perteklinis biudžetas įstrigo taip, kad protestuoja visi. Nuo ūkininkų su žymėtu kuru iki mokytojų su korepetitorių valandomis.
Pasiskėryčioti drįso net akademikai, kurie komunikuoja per kartoninę voodoo lėlę, eilinį sykį patvirtindami, kad giliai viduje yra mazochistai. Nenuostabu, kad barikaduotis ministerijose nelinkę, stabdyti dėstymą nedrįstantys ir sofistikuotas akcijas tedarantys dėstytojai ir mokslininkai vėl buvo išdurti. Teigiama, kad su Vyriausybe susitarė jų nereprezentuojančios profesinės sąjungos, dėl ko mokslas Lietuvoje ir toliau liks tolimesne periferija, nei Skuodas, Visaginas ar Kybartai.
Norėdami nukreipti savo dėmesį, džiūgaujame, kad Lietuva užaugino vienaragį, pakilo kažkokiuose verslumo reitinguose, prisiviliojo užsienio kapitalo, nors visa tai tėra laikini dalykai. Lietuvos didmiesčiai, iš dalies, tebėra skambučių centrų fermos. Technologijos ir trečiasis pasaulis greitai gali tai pakeisti ir liksime su nykščiu burnoje.
Turėjome gražų pokrizinį ekonomikos augimą, kurį du neišmanūs premjerai sukišo į lauko tupyklą, o ne strategiškai kėlė šalį iš vidutinių pajamų spąstų link tvarios mokslu, aukštesnės prabos verslais grįstos šalies vizijos. (Be to, ar žinote, kad į lauko tualetą tebeina kas dešimtas lietuvis?)
Bet Adventas yra rimties ir vilties metas. Gal kitoje kadencijoje turėsim mažiau populizmo ir daugiau protingų akių, žiūrinčių į horizontą. Jei ne – patys vargsim tarp pašvinkusios valdžios, laukdami kito politinio ciklo.
