Iniciatyvų dabar Lietuvoje tiek, kad sukasi galva – aš neseniai bandžiau pasidalinti jau daugiau-mažiau surinktu sąrašu. Tačiau net tame sąraše nebuvo informacijos, kad pavyzdžiui, iš Charkivo persikelia visa mokykla. Į Vilnių. Vadinasi, iniciatyvų daugėja – daugėja ir mokyklinio amžiaus vaikų.
Vienybė, įvairios iniciatyvos, noras prisidėti ir palengvinti pabėgėlių dalią – visa tai yra be galo gražu, įkvepia ir vienija, bet ar nebūtų protinga pagalvoti šiek tiek plačiau?
Teigiama, kad Lietuvoje jau yra virš 2000 ukrainiečių vaikų.
Kai kurie jų, žinoma, yra ikimokyklinio amžiaus, tačiau – be jokios abejonės – nemažai jau yra ir mokyklinio.
Tad kodėl neatidarius tautinių mažumų – ukrainiečių – mokyklos Vilniuje? Nes dabar tie vaikai (ir mokytojai!) barstosi kas kur – turime ir mūsų mokykloje, ir darželyje, tačiau man nuolat kylantis klausimas yra: ar tai tvaru?! Na, išspręsime mėnesiui, dviems, trims. O kas toliau? Kas, jei atvyks vienuoliktokė? Dešimtokas?
Girdžiu ir tai, kad šeimos nori, jog vaikai mokytųsi ukrainietiškai. Normalu – juk visi (dauguma?) tikisi grįžti į Ukrainą.
Turkijoje, Jordanijoje ir Libane yra maždaug 1.5 milijono mokyklinio amžiaus vaikų iš Sirijos, tačiau pusė jų nesimoko mokykloje. Šalys, kuriose atsidūrė šie karo bėgliai, siūlo jungtis į valstybinių mokyklų klases, atidaromos antros pamainos mokyklose, tačiau didžiausi trukdžiai sėkmingam vaikų įsiliejimui yra kalbos barjeras ir reikalavimai.
Dar 2016 "Human Rights Watch" rašė, kad tai, jog vaikai nesimoko, yra didelė grėsmė jų vėlesnei sėkmingai integracijai į visuomenę.
Taip pat vienas esminių dalykų yra – su kuo jau susiduriame ir mes – KUR tie vaikai mokysis (patalpos), KAS juos mokys (ar Sirijos mokytojų išsilavinimas yra tinkamas? Kaip užtikrinti ir įsitikinti, kad jis yra tinkamas ir pakankamas? Ir pan.) ir KAIP mes pasieksime vaikus (juk ne visi didžiuosiuose miestuose).
Kas dar yra įvardinama kaip vieni svarbiausių kriterijų, kad vaikai galėtų lankyti mokyklą?
Galimybės įsidarbinti vaikų tėvams – kad jie galėtų išsinuomoti būstą, nesijaudinti dėl vakarienės ant stalo. Taip, keletą savaičių-mėnesį pagalba (ir būstu, ir maistu) yra reikalinga, tačiau, karui užsitęsus, reikia pradėti ieškoti būdų stotis ant kojų savarankiškai. Todėl puiku, kad Lietuva sudaro sąlygas lengvai įsidarbinti ir įdarbinti – jau ir mūsų organizacijoje turime ne vieną įsidarbinusį žmogų.
2021 birželio duomenimis (UNICEF), Turkijoje glaudžiasi 1,7 milijono Sirijos pabėgėlių vaikų. Nuo 2017ųjų Turkijos tikslas – integruoti sirus į bendrojo lavinimo mokyklas. Visi Sirijos pabėgėlių vaikai gali nemokamai mokytis Turkijos valstybinėse mokyklose, be to, buvo įkurti „laikini ugdymo centrai“, kuriuose dirba Sirijos mokytojai ir kurie dirba pagal modifikuotą Sirijos ugdymo programą – galbūt toks pavyzdys būtų visai tinkamas Lietuvai? T.y. laikinas ugdymo centras pagal modifikuotą Ukrainos ugdymo programą?
Gan įdomi situacija yra Libane, kur pabėgėlių vaikų iš Sirijos yra daugiau, nei mokyklinio amžiaus libaniečių. Libane taip pat kaip ir Turkijoje bei Jordanijoje pabėgėlių vaikams duris atvėrė valstybinės mokyklos – Libane 238 mokyklos pradėjo dirbti dviem pamainomis, kad užtektų erdvės. Prisimenu, pradinėse klasėse ir mes mokėmis antroje pamainoje. Jei teisingai prisimenu, ir trečioje, ir ketvirtoje klasėje pamokos prasidėdavo vėliau, nes mokykloje visi netilpom ir teko mokytis dviem pamainomis. Gal tai yra sprendimas Vilniui?
Taip pat svarbu, kad vaikų ugdymui netrukdytų dokumentų išdavimo procedūros (ir tėvų, ir pačių vaikų) – juk ne visi bus pasiėmę dokumentus, tad – kol tėvai susitvarkys – vaikai vis vien turėtų galėti lankyti mokyklą.
Be to, sirų pavyzdys Turkijoje rodo, kad dėl to, jog Turkijoje mokoma turkų kalba ir nėra intensyvių kalbos (turkų) mokymo sirų vaikams programų, vaikai nesupranta, tiesiog neproduktyviai sėdi klasėse, jų ugdymo(si) procesas stringa, vyresni net meta mokyklą būtent dėl šio – kalbos – barjero. Be to, pastebėta bei įvardinta, kad pabėgėlių vaikai ir dažniau patiria kitų vaikų patyčias.
Ką iš to galime pasimokyti?
-
Jeigu vaikus siekiame integruoti į lietuviškas mokyklas, Lietuvoje turi atsirasti intensyvios lietuvių kalbos programos šiems mokiniams. Gal būtent tuo ir galėtų užsiimti įvairios nevyriausybinės organizacijos ir tam gal būtų galima skirti dalį aukų/paramos? Ypatingas dėmesys turi būti skirtas gimnazinio amžiaus vaikams, nes jie dažniausiai dėl nesusikalbėjimo apsisprendžia mesti mokyklą.
-
Jeigu tikime (o, manau, tikime), kad šeimos grįš į Ukrainą, steigiame „laikinuosius ugdymo centrus“, kurie veikia kaip mažumos mokyklos ir tik vėliau (jeigu karas užsitęsia) – ir pasiruošę – pradedame integracijos į lietuviškas mokyklas programą.
-
Dvejus metus mokėmės nuotoliniu būdu – gal būtų verta pagalvoti – jei trūksta patalpų – apie virtualią mokyklą Ukrainos pabėgėlių vaikams? Ypač, kai kalbame ne apie pradinukus, o gimnazistus? Vadovėliai yra (visus Ukrainos vadovėlius jau turime ir Lietuvoje), mokytojų vis daugiau atvyksta (be to, juk nuotoliniu būdu nebūtinai reikia būti vietoje, tiesa?) – kodėl nesudarius sąlygų virtualiai gimnazijai? Bent jau laikinai.
-
Mokykliniai autobusiukai pasirūpina, kad vaikai iš Ukrainos galėtų atvykti į mokyklas/nemokamas visuomeninis transportas (mano žiniomis, Vilnius tą pasiūlė, tačiau svarbu, kad tai nebūtų laikinas ir nebūtų vieno miesto sprendimas).
-
Jeigu integruojame į mokyklas, turime kalbėti su Lietuvos vaikais apie pabėgėlius: mums gal ir jautru, tačiau vaikai yra vaikai – jie dažnai pradeda šaipytis iš kitokių.
-
Sudaryti sąlygas lengvai gauti leidimą gyventi ir dirbti tėvams, kad jie pradėtų patys stotis ant kojų ir tada galėtų daugiau padėti vaikams, nes pagrindiniai poreikiai bus užtikrinti.
-
Dabar mokytojų profesinio tobulėjimo lėšas privalomaja tvarka skirti mokymams bei gerosios praktikos pasidalinimui apie pabėgėlių vaikų integraciją (emocinė dimensija) bei mokymams apie nekalbančių lietuvių kalba vaikų ugdymą bendrojo lavinimo mokyklose (mokymo dimensija) ir pan.
Iššūkių daug, tačiau mes visada gebėjome susitelkti tada, kai labiausiai reikia. Jau dabar – vien savo organizacijoje – matau mokytojų norą priimti, integruoti pabėgėlių vaikus. Tačiau man labai įstrigo Krašto apsaugos ministerijos žodžiai, kad nereikėtų būti emociniu šauliu ar emociniu savanoriu: jeigu karas buvo paskutinis lašas, pastūmėjęs stoti į šaulių sąjungą – puiku, bet jei stiprios emocijos – geriau palaukti, kol jos nuslūgs. Nepamirškime šio patarimo ir galvodami apie pabėgėlių vaikų ugdymą: pavienės iniciatyvos yra ir gražu, ir reikalinga – tačiau reikia ieškoti ir tvaraus sprendimo. Ypač, kai jau galime pasimokyti iš šalių, kurios su tuo jau buvo susidūrę ir nebedaryti jų klaidų.
