Lyderystę – ypač kai kalbame apie lyderystės ugdymą – dažnai suprantame per siaurai. „Oi“, – sako tėvai, – „nenoriu aš jokio čia vadovo auginti, ir taip jų per daug!“
Lyderystė, mano giliu įsitikinimu, yra ir plačiau, ir svarbiau nei (tik) vadovavimas. Žmogus gali būti vadovas, bet visai ne lyderis. Kita vertus, kiekvienas mūsų turime didžiulį potencialą būti lyderiu kasdienybėje, bet nebūtinai imamės lyderystės, nes ji – ir didelė atsakomybė, kurią ne kiekvienas esame pasiruošę nešti.
Tad kaip ugdyti tą lyderystę?
Visų pirma, mokykime ir skatinkime vaikus prisiimti atsakomybę už savo ugdymo(si) patirtis. Atsakingi už savo ugdymąsi mokiniai rečiau užduoda klausimą „kam man to reikės?“, jų elgesys klasėje geresnis, galiausiai, supranta, kad ir rezultatas priklauso nuo jų įsitraukimo ir pastangų, o ne vien nuo tėvų ir / ar mokytojų.
Visų antra, kai sakau „ugdymo patirtis“, tai turiu omeny visas patirtis: ir būrelius, ir tarpusavio santykius.
