Jei imtume domėtis šios partijos funkcionavimu, jos struktūra ir naryste, manau, atrastume, kad ta narystė tikriausiai yra tik popierinė. Žodžiu, sąrašas Teisingumo ministerijoje yra, bet gyvų žmonių nematyti. Nebent vienas kitas atsitiktinis draugas tų, kurie dabar seimūnai ir gali kuo nors atsidėkoti savo draugui ar kaimynui už „partinę“ veiklą ar jos imitaciją.
Jei pabandytume pažvelgti į partijos organizacinius aspektus vargu, ar atrastume net jos būstinę, jau nekalbant apie padalinius bei padalinių vadovus. Gal formaliai jie ir yra, bet jie neegzistuoja gyvoje politikoje ir partinėje veikloje.
Politikoje galioja toks pats principas, kaip ir medicinoje, – nepakenk.
Nieko keisto, nes „Drąsos kelio“ partija buvo kuriama ne tam, kad imtų funkcionuoti kaip dar viena politinė organizacija, o tam, kad būtų instrumentas, leidžiantis daryti įtaką viešajai nuomonei ir struktūrai, kad būtų galima pakliūti į Seimą.
Taip ir įvyko – į Seimą pakliuvo saviškiai. O naivieji, tokie kaip A.Nakas, liko už borto, tapo saviškių paniekinti ir užmiršti. Tokių partinių pakeleivių reikėjo emocijoms deklaruoti, rėkti apie tai, kad visi, kurie ne su N.Venckiene, yra blogi.
Natūralu, kad „Drąsos kelio“ partija tėra tik pavadinimas ir jai atstovaujantys keli Seimo nariai. Visos kitos su šia partija susietos problemos gali būti įvardytos kaip teisinių procedūrų maratonas, vis dar sietinas su buvusia Garliavos isterika.
Geriausia, ką dabar gali šios partijos veikėjai padaryti, tai tyliai, be susireikšminimo ir beprasmio svaidymosi kaltinimais, išlaukti, kol baigsis tos teisminės procedūros, priimti teismų sprendimą ir išsisklaidyti po kitas frakcijas, likviduoti popierinę partiją ir pradėti mokytis būti politikoje. Mokytis reikia, nes politikoje galioja toks pats principas, kaip ir medicinoje, – nepakenk.
Bet ar sulauksime racionalaus sprendimo iš tų, kurie atėjo į Seimą, vadovaudamiesi visai kitais pagrindais – emocija ir totaliu politinės ir teisinės sistemos demonizavimu?
Nemanau, kad jie atsipeikės, o partija taps rimta politine jėga, gebančia realizuoti sudėtingus politinius projektus. Greičiau „Drąsos kelio“ atstovų būsime nardinami į įtarimų ir kaltinimų liūną, klausysimės paikų replikų ir stebėsime neaiškų buvimą „opozicijoje opozicijai“, kaip yra pasakiusi N.Venckienė.
Bet esminis dalykas yra tai, kad ši partija atsirado tik todėl, kad visuomenė leido jai atsirasti. Visuomenė užkibo ant jautraus vaiko išnaudojimo kabliuko ir leido paversti konkrečios šeimos ir vaiko bei konkrečių nusikaltimų problematiką politine.
Visuomenė įsitraukė į pateiktą negeros valdžios ir geros tetos konflikto spektaklį, kaip į realybės šou – su balsavimais ir prizais, su pašalinimais iš šou ir netikėtais siurprizais. Rezultatas – politika virto farsu, o farsas – politika.
