2007-aisiais net pati idėja, kad Europos saugumui gresia pavojus, užsienio svečiams atrodė keista. Vladimiras Putinas metais anksčiau (tais pačiais metais – BNS) pasakė gąsdinančią kalbą Miuncheno saugumo konferencijoje. Tačiau dar nebuvo įvykdyta kibernetinė ataka prieš Estiją ir nebuvo įvykęs katastrofiškas NATO viršūnių susitikimas Bukarešte 2008-aisiais, kur Busho administracija sugriovė Ukrainos ir Gruzijos prisijungimo šansus.
Aljansas tada neturėjo jokių karinių planų ginti Baltijos valstybes ir nematė tam poreikio, o kalbos apie teritorinę gynybą buvo tabu. Kad Rusija užpultų savo kaimynę ir aneksuotų jos teritoriją, atrodė menkai tikėtina net Trakuose susirinkusiems „vanagams“.
Bėgant laikui Sniego susitikimuose įvyko liūdnų, bet reikalingų pokyčių: jie tapo didesni ir labiau struktūruoti, vis dėlto išliko pagrindinis jų bruožas – atviros ir nepriklausomos diskusijos. Kasmet atsiranda naujų veidų ir naujų opių temų. Tačiau problemų kontūrai daugiausia liko panašūs: svarbiausias klausimas – ar Europos pakrašty esančios valstybės gali kliautis amerikiečiais.
Vadovaujant George'ui W.Bushui buvo nerimaujama (pamenate?), kad karas su terorizmu vykdomas transatlantinės sanglaudos kaina. Atėjus į valdžią Barackui Obamai, būgštauta dėl neatsargumo, susijusio su santykių su Rusija „perkrovimu“, staigaus priešraketinės gynybos planų atšaukimo ir „kurso posūkio į Aziją“.
Donaldo Trumpo atstumianti retorika dar labiau pabrėžia šią problemą. Faktai akivaizdūs: JAV kariuomenės įsipareigojimas „fronto linijos valstybėms“ dar niekada nebuvo didesnis, stipresnis ar geriau finansuojamas. Tačiau ar greit supykstantis, sandorius sudarinėti mėgstantis prezidentas užklupus krizei negali priimti (ar tviteryje paskelbti) neteisingo sprendimo? Niekas to nežino.
Kai kurie lietuviai tiek privačiai, tiek gana viešai svarsto, ar amerikiečiams nebus taip pat lengva išsižadėti Baltijos šalių ir kitų sąjungininkių Europoje, kaip kad įvyko su kurdais Sirijoje.
Kad būtų išvengta tokio likimo, sąjungininkės Jungtinėms Valstijoms privalo tapti nepakeičiamos. Sniego susitikimuose netyla diskusijos, ar europiečiai daro pakankamai. Žinoma, smarkiai išaugo išlaidos gynybai, palyginus su liūdnais 2007-ųjų standartais. Lietuvos politikai pasiekė beveik visų partijų palaikytą susitarimą padidinti gynybos biudžetą iki 2,5 proc. bendrojo vidaus produkto.
Toks platus sutarimo mastas paremtas stipria Lietuvos saugumo politikos kultūra, apie kokią daugelis kitų šalių gali tik pasvajoti. Taip pat tai atkreipia dėmesį į kitą dalyką: užsieniečiai į Sniego susitikimus atvyksta nebe mokyti, o mokytis. Lietuvos turimos žinios kibernetiniais klausimais, Baltarusijos, pasipriešinimo, rezervinių karių, informacinio karo ir kitomis aktualiomis temomis yra labai paklausios. Priimanti šalis veikiausiai pernelyg kuklinasi: būsimiems Sniego susitikimams gali būti naudinga, jei juose užuot itin dosniai skyrus laiką užsienio svečiams, daugiau dėmesio būtų skiriama vietos talentams.
Tačiau dilemų vis dar pakanka. Europa privalo daryti daugiau, bet ant savo pastangų jai nereikėtų klijuoti tokių provokacinių etikečių kaip „strateginė autonomija“ ar „Europos kariuomenė“. Mažos šalys priklauso nuo daugiašalių gairių, bet ši JAV administracija mėgsta dvišalius susitarimus. „Trumpo fortas“, jei Lenkijai pavyks tinkamai jį sukurti, gali būti naudingas Baltijos šalims, bet jis gali ir įstumti jas į pavojingą padėtį.
Karščiausia tema Vašingtone šiuo metu yra ne Rusija, o Kinija. Lietuvių, jų draugų ir sąjungininkų Europoje laukia sunkus darbas pademonstruoti JAV administracijai, kad tame nepažįstamame fronte jie gali padėti, o ne sutrukdyti. Pirmiausia tai reiškia, kad reikia kritiškai pažiūrėti į Kinijos remiamą verslą regione.
Kaip tik tada, kai Sniego susitikimo dalyviai keliavo į oro uostą, Lenkijoje buvo suimti du Varšuvoje dirbantys asmenys iš „Huawei“, su Pekino režimu susijusios elektronikos kompanijos. Tai gali būti pranašiškas ženklas.
----------
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
