Galbūt Europa viešai vis dar viliasi geriausios baigties. Deja, privačiai kalbantis su kitais delegatais tapo aišku: ruošiamės blogiausiam scenarijui.
Dėl to Didžiosios Britanijos padėtis tampa labai opi. Galbūt „Brexit“ mus išves iš Europos Sąjungos, bet esame nepamainoma išorinė karinė galia naujoje Europos grumtynių arenoje: Baltijos jūros regione.
Pirmąsyk nuo praeito amžiaus 9-o dešimtmečio Britanija turi rimtų karinių įsipareigojimų Europoje. Esame NATO „atraminė šalis“ Estijoje, į kurią siunčiame karius ir koordinuojame gynybos priemones (Kanada tokį patį darbą atlieka Latvijoje, Vokietija – Lietuvoje, o Jungtinės Valstijos, kaip tikimės – Lenkijoje).
Bataliono Estijoje laukia intensyvi karinė tarnyba, kokios faktiškai nepraktikavome nuo 9-o dešimtmečio. Irake ir Afganistane kovėmės su sukilėliais – daugiausiai fanatikais diletantais, kurių pražūtingiausias ginklas buvo savadarbės minos.
Rusija, priešingai, yra aukščiausios klasės karinė priešininkė. Jai stinga Sovietų Sąjungos karinės galios, bet Vladimiras Putinas taškėsi už naftą ir dujas gautais pinigais, kad atkurtų savo ginkluotąsias pajėgas. Šis įdirbis duoda neblogų vaisių. Kai kuriose srityse, pavyzdžiui, priešlėktuvinės gynybos, Rusija yra pranašesnė. Regione ji turi didžiulę šarvuotųjų mašinų ir artilerijos kiekybinę persvarą, taip pat stiprų kitokių „hibridinių“ karo priemonių derinį.
Šios problemos – rimtos. Estija neturi karinių oro pajėgų. Ten dislokuoti RAF karo lėktuvai atlieka Baltijos šalių oro erdvės policijos funkciją ir saugo nuo įsibrovėlių iš Rusijos, bet jie negalėtų kovoti tikrame kare, padėdami britų kariams ant žemės. Per didelį krūvį nešantis Karališkasis karo laivynas prireikus irgi nebūtų po ranka. Kaip krizės atveju galėtume patikimai apginti arba sustiprinti savo dalinius Estijoje? Ankstesnis atsakymas būtų „skambinti Pentagonui“. Dabar mums galbūt reikia kažko nauja, kas jį pakeistų.
Kaip krizės atveju galėtume patikimai apginti arba sustiprinti savo dalinius Estijoje? Ankstesnis atsakymas būtų „skambinti Pentagonui“. Dabar mums galbūt reikia kažko nauja, kas jį pakeistų.
Dar vienas nerimą keliantis dalykas – „dominavimas eskaluojant padėtį“, Rusijos gebėjimas greitai pakelti potencialaus konflikto kainą. Ką darysime, jeigu Kremlius paskelbs virš Baltijos neskraidymo zoną ir galbūt, kad būtų labiau įtikinama, išbandys nedidelį povandeninį branduolinį užtaisą?
Mūsų strateginė branduolinė programa, pagrįsta balistinėmis raketomis „Trident“, yra numatyta apokalipsės dienai, o ne diversijoms ir blefui atremti. Be to, ir šiuo atveju be Amerikos apsaugos jausimės tarsi likę basi ant ledo.
Fragmentuota regiono saugumo sistema šiuo kariuomenės trūkumus dar labiau padidina. Švedija ir Suomija neketina greitai stoti į NATO (ir galbūt jau pavėlavo). Norvegija ir Islandija yra NATO narės, bet nepriklauso Europos Sąjungai, stiprinančiai savo gynybos planus. Danija priklauso ES, bet naudojasi išlyga, leidžiančia nesilaikyti bendros bloko išorės ir saugumo politikos.
Danijos, Suomijos, Islandijos, Norvegijos ir Švedijos bendradarbiavimo gynybos srityje projektas „Nordefco“ egzistuoja, bet daugiausiai tik popieriuje. Keturios mažesnės Šiaurės šalys nemėgsta, kai joms komanduoja Švedija – didžiausia, turtingiausia (ir arogantiškiausia) iš jų visų. Danijos karinė doktrina grindžiama vien ekspediciniu karu; teritorinei gynybai joje skiriama mažai dėmesio. Trys NATO narės baiminasi bet kokio nukrypimo nuo aiškių Aljanso saugumo garantijų.
Dabar ši padėtis keičiasi, bet veikiau atskiromis dalimis, o ne sisteminiu pagrindu. Devynios regiono šalys (Šiaurės penketukas, Baltijos trejetas ir Lenkija) sparčiai kuria naujus saugumo susitarimus. Jie grindžiami dalijimus žvalgybos informacija, pajėgumų apjungimu, bendromis pratybomis ir teisinių bei diplomatinių kliuvinių šalinimu.
Pavyzdžiui, NATO narė Estija ir blokui nepriklausanti Suomija kartu pirks savaeigių haubicų iš Pietų Korėjos ir dalysis žvalgybos informacija, demonstruodamos precedento neturinčią spartą ir pasitikėjimą.
Suomija pasirašė pluoštą dvišalių gynybos sutarčių su kitomis šalimis. Švedija pakeitė įstatymus, kad kitų šalių ginkluotosioms pajėgoms (supraskit – NATO) būtų leidžiama veikti šalies teritorijoje, Stokholmas artėja prie sprendimo jungtis prie Britanijos vadovaujamų ekspedicinių pajėgų, dislokuojamų neramiuose taškuose užsienyje. Prisijungti galėtų ir Baltijos šalys.
Lenkijos konservatyvi vyriausybė anksčiau buvo susitelkusi vien į NATO, bet dabar ji siekia plėtoti gynybos ryšius su Švedija.
Lenkijos konservatyvi vyriausybė anksčiau buvo susitelkusi vien į NATO, bet dabar ji siekia plėtoti gynybos ryšius su Švedija.
Pagrindinis visų šių procesų variklis, be abejo, yra ponas Putinas. Jo grėsmingas ir beatodairiškas elgesys galiausiai privertė NATO atsikratyti iliuzijų apie partnerystę su Rusija ir parengti paribio valstybių gynybos planus, rengti pratybas ir padidinti sąjungininkų dalyvavimą šiame regione.
Rusija pati pažadino iki tol ramiai snaudusius Vakarus, o dabar jos propaganda smerkia šį pavėluotą ir ribotą atsaką kaip žvanginimą ginklais ir grasina rūsčiomis atsakomosiomis priemonėmis.
Kaip bebūtų, kad ši Šiaurės šalių, Baltijos valstybių ir Lenkijos mini-NATO užuomazga taptų iš aklavietės vedančius ir spragas užkamšančiu projektu, reikalingas išorinis vadovavimas, vykdomas šalies, turinčios didelę diplomatinę ir karinę įtaką. Iškilus klaustukų dėl Prancūzijos, Vokietijos ir JAV būsimų vadovybių, iš tikrųjų tokia šalis gali būti tik Britanija. Įsipareigojimai Estijai, ko gera, tėra mūsų Baltijos nuotykio pradžia.
Mūsų politikai turėtų labiau stengtis paaiškinti, kodėl visa tai yra reikalinga.
Iš pradžių jie galėtų atviriau paaiškinti, kokią didelę grėsmę šaliai kelia Rusija: ne vien dėl karybos atžvilgiu, bet ir dėl savo ardomosios veiklos.
Jie taip pat galėtų pabrėžti, kad Britanijai slenkant „Brexit“ link mums yra ypač reikalingi draugai Europoje.
Jie turėtų pasakyti, kad nėra vertesnio sąjungininko negu gerai vadovaujama ir aistringai anglofiliška Estija. Estijos kariai kovėsi kartu su mumis Afganistane ir sudėjo ten didelių aukų. Prieš šimtmetį Karališkasis laivynas apsaugojo Estijos nepriklausomybę. Baltijos šalys skaudžiai nukentėjo, pakliuvusios į Kremliaus rankas. Dėl to dalis kaltės tenka mums. Turime moralinę pareigą padėti joms dabar.
Dar daugiau – mūsų sąjungininkų pajėgumai daro mus saugesnius. Baltijos šalims puikiai sekasi žvalgybos darbas ir kova su propaganda. Suomija ir Lenkija turi JASSM: sunkiai susekamų sparnuotųjų raketų, kurių Rusija negalėtų numušti, ir jos yra reali atgrasanti priemonė. Švedijos karinės oro pajėgos ir povandeniniai laivai, kaip ir Suomijos artilerija, yra vieni geriausių pasaulyje. Jeigu padėtume sudėlioti visus šiuos elementus, užsitikrintume, kad karas su Rusija taptų mažiau tikėtinas visiems, įskaitant mus.
Edwardas Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius
