Neabejojau, kad tai kainuotų labai daug laiko, pinigų ir geros valios. Vis dėlto buvo verta pabandyti.
Pasilikti ES būtų buvę naudinga ne vien Britanijai. Mūsų sąjungininkams – tiek ES viduje, tiek už jos ribų – tai irgi būtų pravartu. Britanija yra stiprus balsas, palaikantis Ukrainą ir nukreiptas prieš nuolaidas Rusijai arba Kinijai. Pasisakome už laisvąją prekybą, padedančią neturtingoms šalims praturtėti. Esam tvirti atlantizmo šalininkai. Tai palaiko visos Europos saugumą.
Vis dar tuo tebetikiu. Tačiau artėjant šią savaitę įvyksiantiems rinkimams dabar „Brexit“ klausimu esu nusiteikęs pesimistiškai. Praeitą vasarą pasilikimo šalininkų stovykla klestėjo. Vyko didžiulės demonstracijos ir gerai organizuota aktyvistų kampanija. „Breksitininkai“ buvo susiskaldę ir atrodė demoralizuoti.
Vienintelis teigiamas rezultatas po šių trejų baisių metų – jog didelė dalis Britanijos gyventojų dabar suvokia, kokia svarbi yra Europa.
Tačiau padėtis pasikeitė. Agituojančių pasilikti stovykla, krečiama asmeninių nesutarimų, sueižėjo. Per rinkimus „Brexit“ nebėra pagrindinis klausimas. Pastarąsias tris savaites daug kalbėjausi su rinkėjais. Netgi mūsiškėje Londono dalyje, triuškinamai nubalsavusioje, kad šalis liktų ES nare, dabar labiausiai rinkėjams rūpintis klausimas – ko jie labiausiai nemėgsta: nepatikimo ministro pirmininko Boriso Johnsono ar pavojingo Leiboristų partijos lyderio Jeremy Corbyn? Kiti pasirinkimai, pavyzdžiui, už „Brexit“ priešininkus liberalus demokratus, yra suvaržyti.
Mūsų draugai ir sąjungininkai stebi suglumę ir jausdami panieką – juk rimta valstybė neturėtų taip elgtis? Kad ir kas nutiktų per šiuose rinkimus, Britanijos vaidmuo pasaulyje jau yra sumažėjęs. Ir bus dar blogiau.
„Brexit“ nesibaigs, jeigu išstosime iš ES sausio 31-ąją. Mes tik būsime pradėję nuobodų ir sudėtingą derybų dėl tolesnių santykių procesą. Bus iššvaistyta daugiau laiko, pinigų ir energijos, o tikrosios problemos – Kinija, klimato kaita, kibernetinis saugumas, migracija, Rusija, terorizmas ir kiti rūpesčiai – toliau bus paliekamos nuošalyje. Britanijai pristigs lėšų užsienio ir gynybos politikai.
Per rinkimus „Brexit“ nebėra pagrindinis klausimas.
Be abejo, stengsimės šias problemas suvaldyti. Jeigu, kaip atrodo tikėtina, turėsime konservatorių vyriausybę, vadovaujamą B.Johnsono, tikiuosi, kad Britanijos buvimas Estijoje taps svarbiu mūsų išliekančių įsipareigojimų NATO įrodymu. Kitos šalys turėtų stebėti galimybes užsitikrinti Britanijos įsitraukimą ir dėmesį, ypač jeigu tai pernelyg brangiai nekainuotų.
Tačiau parodomieji veiksmai nėra valstybinio mąstymo pakaitalas. Iš tikrųjų iš ES pasitraukusi Britanija bus silpnesnė. Pati ES be Britanijos taip pat susilpnės. Bus sunkiau palaikyti arba įvesti Vakarų sankcijas Rusijai ir Kinijai. Pagunda sudarinėti dvišalius susitarimus bus stipresnė.
Jungtinės Valstijos šiuo atveju galėtų pagelbėti, ypač skatindamos derybininkus Londone ir Briuselyje atriboti opius klausimus, tokius kaip tolesnis saugumo bendradarbiavimas, nuo ginčų dėl prekybos, žvejybos arba reglamentų. Kažkodėl abejoju, kad ši JAV administracija laikytų tai prioritetu.
Vienintelis teigiamas rezultatas po šių trejų baisių metų – jog didelė dalis Britanijos gyventojų dabar suvokia, kokia svarbi yra Europa. Per visą savo gyvenimą nesu matęs tiek daug ES vėliavų arba girdėjęs žmones kalbant apie Europą su tokiu dideliu išmanymu ir užsidegimu. Dešimtmečius savo kaimynus – ir savo kaimyniškus santykius – laikėme savaime suprantamu dalyku. Dabar suprantame, kad šito pasigesime. Gaila, kad jau per vėlai.
Edwardas Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
