Veikiausiai toks pareiškimas priverstų jus sunerimti – ypač jei kaimynų name anksčiau dirbo gangsteriai, mėgę grobti žmones, plėšikauti ir neteisėtai brautis į kitų namų teritorijas. Bet kurio namo savininkas nieko nelaukdamas imtųsi didesnių saugumo priemonių. Kai kurie net apsvarstytų galimybes persikraustyti.
Nors galbūt labai norėtų, Rusijos kaimynės į kitą rajoną persikelti negali. Tačiau jos gali imtis veiksmų, kad sulaukusios Rusijos grasinimų galėtų apsiginti.
Būtent tai dabar vyksta ir Norvegijoje. Maskva jau ne kartą grasino šiai Skandinavijos šaliai, kad ši už pusantro tūkstančio kilometrų nuo Rusijos sienos laikinai dislokavo nedidelį JAV jūrų pėstininkų dalinį. Kiek vėliau Oslas priėmė apdairų sprendimą, kad amerikiečiai šalyje liktų ilgesniam laikui. Rusijos ambasada savo ruožtu paskelbė įspūdingą pareiškimą: kad dėl tokio poelgio Norvegija nėra visiškai nuspėjama partnerė ir kad jos veiksmai gali padidinti įtampą bei destabilizuoti padėtį visame Šiaurės regione.
Visiškai suprantama, kad Rusijai, praeityje patyrusiai apsupčių bei įsiveržimų ir nebenorinčiai, kad tai pasikartotų, nepatinka, jog užsienio kariniai aljansai dislokuoja karius šalia jos sienų. Kaip bebūtų, Kremlius dėl to gali kaltinti tik pats save.
Į Rytų Europą NATO išsiplėtė ne todėl, kad taip norėjo imperialistai nesantaikos kurstytojai. Tokios šalys kaip Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija ir kitos pačios beldėsi į Aljanso duris ir prašėsi būti priimamos. Kodėl jos buvo tokios atkaklios? – Todėl, kad pajautė šalto oro gūsį iš Rytų.
Dar prieš Vladimirui Putinui ateinant į valdžią, Rusija buvo negailestingai nukreipusi savo energetikos ginklą į savo buvusias valdas, slaptai finansavo jų politiką, vykdė jose provokacinę veiklą ir nuodingą propagandos kampaniją.
Vakarai to beveik nepastebėjo, bet kiti – dar ir kaip pastebėjo. Velionis Estijos prezidentas Lennartas Meri 1994-ųjų vasarį Hamburge pasakė kalbą, kurioje jau tada skundėsi Kremliaus grasinimais Baltijos valstybėms. Maskva, pavyzdžiui, tvirtino, kad kalbos ir pilietybės klausimai šiose trapiose ir traumuotose valstybėse negali būti išspręsti „vien diplomatinėmis priemonėmis“. Įsivaizduokite, kokia reakcija kiltų, jei pokario metais panašia retorika Vakarų Vokietija būtų pagrasinusi kokiai nors Trečiojo Reicho aukai.
Nuo tos kalbos praėjus 23 metams grėsmės suvokimas visgi pasikeitė. Vakarai, susidūrę su kibernetine ataka Estijoje, karu Gruzijoje ir grėsmingomis 2009-ųjų rusų karinėmis pratybomis „Zapad“ ir „Ladoga“, dabar jau yra daugiau ar mažiau pabudę. NATO, iš pradžių laikiusis pozicijos, kad jokie gynybos planai, infrastruktūra ir pratybos Baltijos šalyse ir kitose naujose narėse nėra reikalingi, dabar imasi rimtų priemonių, siekdama apsaugoti priešakinėse pozicijose atsidūrusias valstybes.
Tarp jų, žinoma, yra ir Norvegija. Rusija mėgsta skųstis, kad NATO „išsiplėtė iki jos sienų“, bet Norvegijos ir Rusijos pasienyje niekas nepakito nuo pat 1945-ųjų. Tačiau Rusijos karinio ir kitokio pobūdžio spaudimas Norvegijos atžvilgiu išprovokavo staigių pokyčių nuo paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio, kai vyravo pasitenkinimas esama situacija. Norvegų vidaus žvalgybos agentūra PST dabar laiko Rusiją didžiausia grėsme šaliai. Oslas didina savo gynybos biudžetą ir intensyviau bendradarbiauja su kitomis šalimis, įskaitant ir NATO nepriklausančias Švediją ir Suomiją.
Visa tai priklauso nuo sprendimų, kuriuos Kremlius priėmė per pastaruosius 25 metus. Rusija sąmoningai galėjo pamėginti susidraugauti su savo buvusiomis kolonijomis: galų gale, jos juk padėjo nuversti blogio imperiją. Tačiau ji to nepadarė. Na, o dabar ir rusai, ir mes privalome susitaikyti su pasekmėmis bei gyventi toliau.
Edwardas Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius ir Europos politikos analizių centro (CEPA) vyresnysis viceprezidentas
