Žvelgiant iš dešinės, kritika atrodo panašiai nyki. Tik savimi besirūpinantis ir save tenkinantis elitas užsigrobė geriausias darbo vietas, išduodamas liaudies interesus (ar tautos, jeigu jums tokia retorika artimesnė). Sistema paralyžiuojama interesų grupių ir lobistų. Padėtį gali atitaisyti tik stiprus lyderis, pasiruošęs laužyti taisykles.
Abi pusės dėl skirtingų, bet susijusių priežasčių nepasitiki institucijomis ir tarptautiniais susitarimais bei visa tai pagrindžiančiomis taisyklėmis.
Man įdomu, kaip ši madinga demokratijos kritika skambėtų Baltarusijoje arba Chabarovske Rusijos Tolimuosiuose Rytuose. Ten žmonės negali sau leisti prabangos dejuoti dėl savo valdymo sistemos netobulumo. Jiems nė motais sąveikinis požiūris arba kritikos teorijos taikymas tapatybės politikai. Jie taip pat netiki, kad politikos manipuliatorių klikos trukdo atgaivinti nacionalinę didybę.
Reikalavimai, keliami šiuose smarkiai nutolusiuose neramumų židiniuose, yra paprastesni. Protestuotojai nori, kad jų balsas būtų išgirstas ir kad jų balsai būtų užskaityti. Chabarovske žmonės nori susigrąžinti savo gubernatorių Sergejų Furgalą, kuris praeitą mėnesį faktiškai buvo pagrobtas Kremliaus. Baltarusijoje netgi neagituojama išversti iš posto Aleksandro Lukašenkos, laimėjusio paskutinius laisvus rinkimus 1994 metais ir mėginančio suklastoti artėjančius. Opozicijos manifeste – tik vienas pažadas ir reikalavimas, ir jis visiškai kitoks: laisvi rinkimai, dalyvaujant opozicijos kandidatams, kuriuos režimas yra uždraudęs ir nutildęs.
Šie reikalavimai – itin įtaigūs, nes jais apeliuojama į sveiką protą ir sąžiningumą. Baltarusijos valdžia tvirtina, kad opozicija yra marginalai. Tačiau tokiu atveju kam būtina juos persekioti? Jeigu Lukašenka toks populiarus, kaip jis tvirtina, tuomet jam jokio varžovo nėra ko bijoti.
Jų bendraminčiai Chabarovske nori teisės tvarkyti savo reikalus pagal Rusijos konstituciją. Furgalas nebuvo tobulas. Tačiau jį pasirinko vietos žmonės. Jų naujasis valdytojas Michailas Degtiariovas, primestas iš Maskvos, nėra jų pasirinkimas.
Protestuotojai nori, kad jų balsas būtų išgirstas ir kad jų balsai būtų užskaityti.
Šie paprasti reikalavimai gali sukelti milžiniškų padarinių. Jie atskleidžia režimų tiek Minske, tiek Maskvoje moralinį ir politinį bankrotą. Jeigu bus pripažinti, šie reikalavimai žada sukelti geopolitinių žemės drebėjimų.
Mielai pasiųsčiau į Chabarovską keletą Baltarusijos vėliavų – tikrųjų, baltai raudonai baltų, žyminčių šalies demokratinį atgimimą, o ne raudonai žalių, sugrąžintų Lukašenkos, apimto neosovietinės nostalgijos priepuolio. Taip pat pasiųsčiau Chabarovsko vėliavų – žalios, mėlynos ir baltos spalvos – į Baltarusiją. Manau, protestuotojai ir vienur, ir kitur iškart suprastų tokios dovanos reikšmingumą.
Kai 1994 metais rengiau reportažus apie rinkimus, kuriuos laimėjo Lukašenka, man taip ir netoptelėjo, kad tai reikš 26 metus tarptautinės izoliacijos, persipynusios su represijomis. Taip pat gerai menu žiniasklaidos pliuralizmo ir politinės laisvės metus Rusijoje. Šių šalių drąsūs žmonės stengiasi atgauti, ką praradę. Nors juos palaikom, mes, gyvenantys Vakaruose, turėtume branginti, ką dar turime.
Ir, ko gera, svarbiausias dalykas: norėčiau, kad žmonės, įsitraukę į politinius karus Vakaruose – ar tai būtų JAV, Lenkija, Britanija, ar kuri nors kita šalis – žengtų žingsnį atgal ir pagalvotų, kokia didžiuliu turtu jie naudojasi, reikšdami savo požiūrius sistemoje, kur rinkimai rengiami sąžiningai ir laisvai, esant politinei kultūrai, pripažįstančioje, kad svarbu mokėti ir laimėti, ir pralaimėti. Šios ypatybės yra brangintinos – ir nebūtinai amžinos.
Edwardas Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
