Man labiausiai neramu, kad debatai yra atitolę nuo esmės; kad kampanija „Pasilikti“ nesugebėjo perteikti savo minties; kad daugumos rinkėjų tai nedomina. Tvyrant apatijai ir cinizmui, gali nutikti bet kas.
Kaip žinoma nuolatiniams šios skilties skaitytojams, esu tvirtas tolesnės Didžiosios Britanijos narystės Bendrijoje šalininkas. Pasitraukimo ekonominiai trūkumai yra reikšmingi. Tačiau pagrindinė priežastis pasilikti yra saugumas: pasaulis, kuriame veikia stiprios, taisyklėmis pagrįstos daugiašalės organizacijos, bus geresnis negu tas, kuriame valstybės sudarinėja sandorius, kliaudamosi savo dydžiu ir agresyvumu.
Europos Sąjunga – tebekuriamas projektas, o jeigu pasiliksime, galėsime jį formuoti pagal savo poreikius ir prioritetus. Jeigu atsidursime už jos ribų, ES toliau vystysis – į gera ar į bloga, bet jau be mūsų indėlio.
Visgi didžiausią žalą „Brexit“ padarytų ne Britanijai, o likusiai Europai ir apskritai Vakarams. Jeigu nubalsuotume pasitraukti, užkrautume didžiulę netikrumo naštą aljansams ir struktūroms, kurios jau dabar atrodo pavojingai trapios ir susiskaldžiusios. Tai bus naudinga mūsų priešams.
Deja, daugelis žmonių tiesiog nežino, kas pastatyta ant kortos. Ši kampanija kelia jiems nuobodulį; jie ciniškai vertina pagrindinius veikėjus. Daugelis balsuosiančių už pasitraukimą motyvuojami kitų paskatų – pavyzdžiui, troškimo (mano nuomone, visiškai suprantamo) išlieti nepasitenkinimą visa politine klase, o ypač Davidu Cameronu. Arba naivios vilties, kad Didžioji Britanija, išsivadavusi iš Briuselio „pančių“, stebuklingai taps šalimi, kurioje jie labiausiai norėtų gyventi.
Viliuosi, kad kampanija „Pasilikti“ dar gali atsigauti. Būtų neprošal, kad jos lyderiu taptų populiarus nepartinis veikėjas, o ne seras Stuartas Rose'as – mažai žinomas mažmeninės prekybos šulas, kuris akivaizdžiai neskiria Švedijos nuo Šveicarijos.
Tačiau tampa jau vėlu, o referendumo rezultatai akivaizdžiai per svarbūs, kad juos būtų galima palikti nuspręsti vien britams. Taigi pirmąkart daugiau negu per 10 metų, kai rašau šioje savaitinėje skiltyje, prašau tavęs, skaitytojau – padėk.
Kaip žinoma nuolatiniams šios skilties skaitytojams, esu tvirtas tolesnės Didžiosios Britanijos narystės Bendrijoje šalininkas.
Tad jeigu skaitai šį straipsnį Amerikoje arba priešakinėje linijoje atsidūrusiose Rytų Europos šalyse, arba kur nors dar toliau – anglų kalba arba bet kuria iš keliolikos kitų kalbų, kuriomis jis yra išleidžiamas – prašau, susisiek su visais savo draugais britais, ypač nesidominčiais politika. Paaiškink jiems, kas, tavo požiūriu, yra pastatyta ant kortos. Išdėstyk jiems argumentus. Paklausk, ką jie galvoja. Jeigu jie sutiks su tavimi – suteik jiems papildomą atspirtį. Jeigu nesutiks – pamėgink sugriauti mitus ir paneigti (puikios medžiagos galima rasti tinklalapyje infacts.org, kuriam vadovauja mano draugas Hugo Dixonas).
Tuomet primink jiems, kad reikia užsiregistruoti balsavimui. Tam tereikia penkių minučių; galima tai padaryti čia. Jeigu jie ketina išvykti per birželio 23-iąją, paskatink juos užsiregistruoti balsavimui paštu arba balsuoti pagal įgaliojimą. Po savaitės su jais susisiek ir primink. Vėl primink kiekvieną savaitę, iki pat balsavimo dienos.
Jeigu naudojiesi socialiniais tinklais, tokiais kaip „Facebook“, „Instagram“ arba „Twitter“, pasistenk ir ten susirasti savo draugų britų. Dalykis ES palaikančią medžiagą. Išjuok arba paneik argumentus, pateikiamus kampanijos „Pasitraukti“.
Ar tai laikytina nepageidaujamu kišimusi? – Ne: pagrindinis „Pasilikimo“ stovyklos argumentas – kad mes gyvename tarpusavyje glaudžiai susijusiame pasaulyje, kurio problemos ir sprendiniai peržengia valstybių sienas. „Brexit“ yra problema. Tu, mielas skaitytojau, esi sprendinio dalis.
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius
