Tačiau naujausias to variantas įvyko Kazachstane prieš metus. 2022 metų sausio 2-ąją Mangystau regione prasidėjusios demonstracijos greitai išplito po visą Centrinės Azijos šalį į visus jos didžiuosius miestus. Pirminė priežastis buvo kylančios degalų kainos.
Tačiau protestai augo ant dešimtmečius trukusio nepasitenkinimo. Jie suvienijo prodemokratinius ir antikorupcinius aktyvistus, naftos chemijos pramonės profesinių sąjungų narius ir žmones, pasipiktinusius skurdu ir prastomis viešosiomis paslaugomis. Tai nebuvo „spalvotoji revoliucija“, kokių matėme kitose buvusios sovietų imperijos dalyse: ji buvo platesnė, gilesnė ir ne tokia kryptinga, nes rėmėsi klestinčia šalies pilietine visuomene, kuri daugiausia veikia už oficialios politinės sistemos ribų. Nebuvo vieno lyderio.
Protestai buvo didžiulis sukrėtimas sustabarėjusiai Kazachstano politinei sistemai, kuri tris dešimtmečius pabrėžė, kad stabilumas yra ekonomikos augimo pagrindas. Neabejotinus pasiekimus šioje srityje temdo represijos ir nelygybė, o buvusio prezidento Nursultano Nazarbayevo šeimai priklauso didžioji dalis šalies valdžios ir turtų. „Shal, ket!“ (Seneli, išeik!) – toks buvo pagrindinis demonstrantų reikalavimas: kad tvarkos po 1991 metų architektas, nominaliai atsistatydinęs 2019-aisiais, visiškai pasitrauktų iš viešojo gyvenimo.
