Praėjus trisdešimčiai metų Lietuva ir vėl atsidūrė geopolitinės audros centre. Klausimas išlieka tas pats: nekyla abejonių, ar jos pačios žmonės priešinsis tironijai, bet ar likęs pasaulis juos palaikys?
Šįkart puolimą rengia ne Kremlius, o Kinijos komunistų partija. Ir priežastis yra ne Lietuvos nepriklausomybė, o jos solidarumas su kita sunkioje padėtyje atsidūrusia, nepripažįstama demokratija – Taivanu. Dėmesys sutelktas nebe į Lietuvos parlamento pastatą, o į netoliese esantį neišvaizdų biurų pastatą, kur įsikūrusi naujoji Taivaniečių atstovybė. Jos įkurdinimas – ryžtingas iššūkis žemyninės Kinijos valdžios neurotiškiems mėginimams užblokuoti visus oficialius ryšius su šia autonomine sala. Lietuviai demonstruoja solidarumą iš principo, nes žino, ką reiškia būti ištrintiems iš žemėlapio nuožmių komunistų.
Kaip ir buvo tikėtasi, žemyninės Kinijos režimas aršiai protestavo, įšaldė diplomatinius ryšius ir įvedė sankcijų prekybai. Tačiau dabar jis dar labiau griežtina toną: pažemino Lietuvos ambasados Pekine statusą ir nurodė darbuotojams pakeisti savo diplomatinius pažymėjimus į neaiškaus pobūdžio dokumentus, todėl kilo nuogąstavimų dėl jų teisės pasilikti šalyje – arba galimybių ją palikti. Plėtojantis dramai, panašiai į kokį nors filmą apie Šaltąjį karą, draugiškų šalių diplomatai padėjo lietuviams skubiai išvykti į saugų užsienį.
