Vis dėlto tyla Vokietijos fronte buvo kurtinanti. Kremlius neiššovė. Kodėl?
Viena iš priežasčių – kad tokie triukai JAV ir Prancūzijoje anksčiau nesuveikė. Be to, A.Merkel puolimas visu pajėgumu greičiausiai būtų buvęs bevaisis. Ji buvo užsitikrinusi pergalę, tebuvo likęs klausimas, kokiomis sąlygomis ji formuos koaliciją.
Puolimas visu pajėgumu būtų suveikęs kaip perspėjimas Vokietijos visuomenei apie grėsmę iš Rusijos. Daugumai rinkėjų nepatinka konflikto su Kremliumi idėja, o kalbas apie rusų kišimąsi į rinkimus jie laiko tik dar viena propagandos rūšimi. Jie netgi nesutiktų suteikti karinės paramos Berlyno sąjungininkėms iš NATO, jei jas užpultų Rusija. Taigi, akivaizdus įsikišimas į Vokietijos politiką tik sumažintų tokį nacionalinį naivumą.
Užuot pasukęs tokiu keliu, Kremlius dirbo su kitomis politinės sistemos dalimis, pasinaudodamas savo komunistinių laikų žvalgybos tinklais, kurie per pastaruosius dešimtmečius buvo plečiami ir puoselėjami.
Užuot pasukęs tokiu keliu, Kremlius dirbo su kitomis politinės sistemos dalimis, pasinaudodamas savo komunistinių laikų žvalgybos tinklais, kurie per pastaruosius dešimtmečius buvo plečiami ir puoselėjami.
Verslui palankias partijas, o ypač A.Merkel sąjungininkę bavariškąją Krikščionių socialinę sąjungą (CSU), Maskva prisiviliojo verslo ryšių jauku. Propagandos ir ardomosios veiklos mišiniu jai pavyko paveikti 4 mln. Vokietijos rusų, kažkada ištikimai palaikiusių CDU, bet dabar perėjusių į Rusijos atžvilgiu draugiškai nusiteikusių kraštutinių dešiniųjų „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) šalininkų stovyklą. Ir tai puikiai atsipirko. Svarbiausia rinkimų naujiena buvo ne kukli A.Merkel pergalė, o įspūdingas AfD patekimas į Bundestagą.
Rusija dabar turės tris sau palankius politinius objektus būsimai veiklai: vis pažeidžiamesnius socialdemokratus, prokremliškai nusiteikusius kraštutinius kairiuosius „Die Linke“ („Kairė“) bei antiislamišką AfD. Dar galima priskaičiuoti ir Laisvąją demokratų partiją (FDP), atrodo, linkusią pripažinti Krymo aneksiją.
Visa tai yra dar lengviau dėl pasibjaurėjimo, kurį daugybė vokiečių jaučia JAV prezidento Donaldo Trumpo administracijos atžvilgiu. Tiesą sakant, A.Merkel kantrus pragmatiškumas yra teisinga taktika: Amerika yra svarbiausia Vokietijos sąjungininkė, kad ir kas sėdi Baltuosiuose rūmuose. Tačiau politiniu atžvilgiu lengviau žaisti pigiomis antiamerikietiškomis nuotaikomis.
Subtilesnė Rusijos taktika atsipirko. Ji jau pradėjo keisti politinį Vokietijos žemėlapį. Dėl to paribio valstybėms perspektyvos staiga tapo blankesnės nei jos tikėjosi. Tikimybė, kad gynybos išlaidos bus padidintos iki 2 proc. BVP, kaip to reikalauja Aljansas, atrodo daug mažesnė. Silpsta ir A.Merkel autoritetas jos partijoje: jos pasitraukimas nuo CDU vairo dabar yra gana tikėtinas.
Jos įpėdinis gali būti nebe toks uolus atlantinių santykių gynėjas ir nebe taip priešiškai nusiteikęs Rusijos atžvilgiu asmuo. Tai pademonstruotų, kad naujasis vėjas pučia iš Rytų.
Bet žaidimas dar nesibaigė. Svarbiausia, kad paribio valstybės – nuo Baltijos šalių iki Juodosios jūros – leistų Vokietijai kuo geriau suprasti jų žinutę. Tai reiškia, kad reikia stiprinti savo ambasadas Berlyne bei dirbti kitose decentralizuotos Vokietijos politinės sistemos dalyse. Solidarumo, antiimperializmo ir istorinio teisingumo žinutė turėtų būti gana patraukli sąžiningo būdo vokiečiams – bet tik tada, jeigu kas nors ją jiems įsiūlys. Pastaruosius 25 metus Rusija didesnės konkurencijos nepatyrė.
Pamoka kitoms šalims yra aiški: didžiausias Rusijos pranašumas – kad ji žaidžia ilgą žaidimą, numato ėjimus daugeliui metų į priekį ir adaptuoja savo taktiką atsižvelgdama į patiriamas pergales ir pralaimėjimus. Tuo tarpu mūsų gynyba, jei mes ją apskritai įjungiame, dažnai yra nelanksti ir sutelkta į praeitį.
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.
