Dar svarbiau pareikšti pasibaisėjimą dėl blogo elgesio su žmonėmis, dabar bėgančiais nuo skurdo, karų ir priespaudos. Vidurio ir Rytų Europos šalių griežta pozicija migracijos klausimu vargu ar dera prie jų pačių istorijos.
Vidurio ir Rytų Europos šalių griežta pozicija migracijos klausimu vargu ar dera prie jų pačių istorijos.
Juk kai kurie iš milijonų lenkų, ukrainiečių, čekų, slovakų ir kitų, ieškojusių naujo gyvenimo kitur, buvo tokie patys kaip žmonės, dabar paniekinamai vadinami ekonominiais migrantais. Tuo tarpu kiti, ypač pokario metais, bėgo nuo siaubo, kuris dabar laukia Irako jezidų, Sirijos krikščionių ir musulmonų tarpkonfesinės nesantaikos aukų.
Branginu savo perskaitytas Šaltojo karo laikų klasikos knygas, tokias kaip „Plaukimas į laisvę“, „Pabėgimas per Sibirą“, „Su vėju į Vakarus“ , „Visi į laivą dėl laisvės“ ir kitus lenkų, estų, čekų bei kitų pasakojimus, kurie savo akimis matė komunistų darbus ir buvo pasiryžę rizikuoti žūti, kad jų išvengtų. Amerika ir kitos Vakarų šalys suteikė jiems prieglobstį.
Panašių istorijų apstu buvusiose pavergtose šalyse: jose kalbama apie staigią mirtį, kankinimus, žaginimus, išdavystes, atskirtas šeimas, sugriautus gyvenimus, branginto turto netektį, pabėgėlių stovyklose praleistus metus – ir, galiausiai, laimingųjų naują gyvenimą, sukurtą ant sunkaus darbo ir svetimųjų malonės pamato. Jas visas vienija širdį gniaužiantis pasakymas: „Savo laisvėje neturime tėvynės, o savo tėvynėje neturime laisvės.“
Būtų klaidinga minėti Pavergtųjų tautų savaitę vien sveikinant save atlaikius kančias ir įveikus priespaudą ir boikotuojant „Campari“ (aš jau įkūriau „Twitter“ žymą #no2sovstalgia – „Ne sovietinei nostalgijai“). Yra iškilęs svarbus (ir nepatogus) klausimas: kaip būtų sekęsi bėgusiems nuo komunizmo, jeigu su jais būtų elgtasi, kaip dabar elgiamės su bėgančiai nuo islamizmo (arba putinizmo).
