Šie jausmai – visiškai pateisinami. Būtų nenormalu liūdėti, kad pražuvo Europos senoji feodalinė tvarka. Hitleriui ir Stalinui kelius atvėrė ne imperijų nuopuolis, o nugalėjusių didžiųjų valstybių nesugebėjimas suvokti, kokio masto uždavinys turi būti atliktas, kad pokario Europos gyvenimas susitvarkytų.
Ypatingą dėmesį reikėtų atkreipti į JAV Senato 1919 metų lapkritį surengtą apverktinai trumparegišką balsavimą nestoti į Tautų Lygą. Nedalyvaujant Jungtinėms Valstijoms, ši tarptautinė organizacija tapo neveiksminga, kai Europoje atgijo didžiavalstybiška politika. Praėjus šimtmečiui atėjo gera proga apmąstyti, kaip 1918-ųjų atvertos galimybės buvo paleistos niekais. Tokios pačios klaidos turėtume nebekartoti.
Vis dėlto 1918-ųjų minėjimai taip pat yra nepilni be apmąstymų apie tuos, kam pasisekė prasčiau. Jeigu istorijos srovė būtų tekėjusi truputėlį kitaip, Europos žemėlapis – ir vėlesnių dešimtmečių baisūs įvykiai – būtų visiškai kitokie.
Yra viena kategorija šalių, gavusių nepriklausomybę 1918 metais, bet vėliau ją praradusių. Tokios buvo Armėnija, Azerbaidžanas ir Gruzija Kaukaze, taip pat Baltarusija ir Ukraina. Viso jos greitai tapo bolševikų troškimo sutriuškinti nepriklausomas valstybes prie savo sienų aukomis.
Kai jos atgavo nepriklausomybę 1991-aisiais, įvykiai, klostęsi septyniais dešimtmečiais anksčiau, jau buvo išblėsę iš gyvųjų atminties, tad jų praktinis poveikis buvo menkas. Dalinė išimtis – Baltarusijos Liaudies Respulikos rada, ištisą šimtmetį nepastebimai gyvuojanti tremtyje ir iki šiol išlaikanti simbolinį atotrūkį nuo autokratinės ir Kremliaus veikiamos valdžios Minske.
Estijai, Latvijai ir Lietuvai vargais negalais pavyko išvengti tokio paties likimo neramiais ankstyvaisiais nepriklausomybės metais, kai teko grumtis ne vien su bolševikais, bet ir vokiečių savanorių daliniais, Rusijos baltaisiais ir (Lietuvos atveju) Lenkija. Tačiau Baltijos šalims dvidešimt metų tarpukario nepriklausomybės buvo lemiamas veiksnys, nulėmęs 1991-aisiais atkurto valstybingumo sėkmę. Jos toliau egzistavo de jure, nepaisant faktinės okupacijos, įvykdytos Sovietų Sąjungos. Tai suteikė šioms šalims gyvybiškai svarbią prieigą prie finansinių ir kitokių išteklių, išlikusių egzilyje.
Įdomesnę kategoriją sudaro vietos, kurių svajonės apie nepriklausomybę taip ir liko neįgyvendintos. Iškiliausias pavyzdys – Idel-Uralas, trumpai gyvavusi valstybės užuomazga dabartiniame Tatarstane, vienoje iš Rusijos Federacijos respublikų. 1918 metais Idel-Uralas buvo sutriuškintas bolševikų, bet jo poveikis išlieka. Jo ištremtas lyderis Sadri Maksudi Arsalas palaikė glaudžius ryšius su turkų lyderiu Kemaliu Ataturku ir pasisakė už modernią, sekuliarią musulmonų valstybę. Šį rudenį Lvovo knygų mugėje buvo pristatyta iniciatyva, supažindinanti su šešių Pavolgio regiono respublikų – Mordovijos, Čiuvašijos, Marių respublikos, Tatarstano, Udmurtijos ir Baškorstano nepriklausomybės siekiais.
Nė vienas iš šių regionų nėra arti tikros nepriklausomybės prognozuojamoje ateityje. Daugumoje jų daugumą sudaro etniniai rusai; vietinės kalbos (tiurkų ir finougrų) bei kultūra (musulmonų ir pagoniškoji) yra nustumtos į pašalį. Nuo 10-o dešimtmečio Kremlius smarkiai sugriežtino kontrolę Rusijos provincijose, nors Čečėnija, gyvenanti pagal savas taisykles, yra didelė išimtis.
Tačiau būtų skubota manyti, kad ši istorija jau baigėsi. Bet kurios iš sovietinės imperijos pavergtųjų tautų nepriklausomybė kažkada atrodė tokia pat menkai tikėtina, kaip Tibeto laisvė – dabar. Neišmanėliškas, prievarta grindžiamas valdymas iš centro visada veikia erzinančiai, ypač jeigu bent jau tolimoje ir miglotoje praeityje esate pajutę laisvės skonį.
Edwardas Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
